Monthly Archives: December 2012

Skelbiame 2012 metų filmų topus


Topai_2012

Mieli skaitytojai,

2012 metai skaičiuoja paskutines dienas, tad pats metas prisiminti, ką matėme ir spėjome įvertinti šiais metais. Kas labiausiai patiko, ką buvo sunku išžiūrėti iki galo, kas nustebino ir kas nuvylė – visa tai galite rasti 2012 metų filmų topuose

Šiemet apžvelgėme 136 filmus, sulaukėme 75 tūkst. peržvalgų. Mes džiaugiamės ir dėkojame, kad skaitote, vertinate, kritikuojate mus. O mes tuo tarpu vertinsime filmus ir kitąmet : )

Linksmų Naujųjų Metų Jums linki

Dario ir Karolis, 

Buvaukine.Lt

Sėkmės džentelmenai / Dzhentelmeny udachi


Premjera: Gruodžio 28, 2012Sėkmės Džentelmenai
Premjera Lietuvoje: Gruodžio 28, 2012
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N7
Trukmė: 100 min.
Žanras: Komedija, Kriminalinis 
Šalis: Rusija
Režisavo: Aleksandr BaranovDmitriy Kiselev
Vaidina: Sergey BezrukovYuriy KutsenkoMarina Petrenko

Siužetas

Aleksėjus Trioškinas darbuojasi šventiškai pasipuošusio Sankt-Peterburgo prekybos centre organizuodamas pramogas vaikams. Tačiau jis yra lyg du vandens lašai panašus į pavojingą vagišių Smailiką, kuris iš “Ermitažo” muziejaus pagrobė nacionaliniu Kazachstano simboliu laikomus senovinius Auksinio kario šarvus. Tarptautinio skandalo niekas nenori ir Aleksėjui pasiūloma apsimesti slaptuoju agentu, infiltruotis į Smailiko gaują bei pasišildyti saulėtame Egipte.

Buvaukine.lt sako:

„Jokių džentelmenų – tik recidyvistai“

Paskutinių kelerių metų naujametinių rusų hitų kūrėjai, režisieriai Dmitrijus Kiseliovas bei Aleksandras Baranovas, pristato dar vieną įdomų, o tuo pačiu ir visais atžvilgiais kontraversišką filmą. „Juodojo žaibo“, „Eglučių“ dualogijos autoriai kviečia į dar vieną kelionę po neįkainojamos rusų kinematografijos klasikos perdirbinius bei pateikia visiškai naują žinomos kino temos viziją, tik su labiau šiuolaikiniam žmogui adaptuotu humoru, nesibaigiančiu veiksmu bei šilumą nešančia šventine atmosfera.

Apie ką mes čia..

Buvęs recidyvistas Smailikas su visai žaliais sėbrais sugeba apvogti „Ermitažo“ muziejų, išsinešti neįkainojamus auksinius šarvus bei dingti kaip skradžiai žemę. Sunerimę parodos šeimininkai bei policija randa identiškai atrodantį žmogų, visišką plevėsą Liošą Triochiną, kuris užsidirba duonai vaidindamas spektakliuose vaikams. Įkalintas kartu su Smailiko bendražygiais, ramaus būdo vyras privalės persikūnyti į žiaurųjį banditą, kad sužinotų, kur yra pavogti šarvai, bet kuo toliau jis įsigilina į šią bylą, tuo labiau priartėja prie nelabai šviesios savo ateities.

Kūrinio vidus

Rusija su kiekvienais metais vis labiau ir labiau klimpsta su vakarų kultūros poveikio tendencijomis, todėl ir kinas neapsieina nuo holivudinės įtakos. Kaip tai labai populiaru ir JAV, dėl idėjų stokos bandoma prikelti senus, klasika tapusius kūrinius, kas tuo pačiu labai nervina kino mylėtojus. Šiuo atveju tai visgi nėra pirmas perdirbinys. Prieš kelis metus matėme „Likimo ironijos“ naują viziją, o prieš metus galėjome stebėti ir „Tarnybinį romaną“, todėl iš naujos klasikinės kriminalinės komedijos tikėtis gero rezultato yra sunkoka. Kas jau kas, bet 1971 metais pasirodę „Sėkmės džentelmenai“ su nepakartojamu kvartetu sugebėjo prikaustyti prie kino ekranų net šešiasdešimt penkis milijonus žiūrovų visoje „Sovietų sąjungoje“, todėl kūrėjai labai rizikavo kurdami tokios įsimenamos istorijos naują viziją. Gautas rezultatas šiek tiek viršija lūkesčius, nes, kaip ir žadėjo juostos pagrindinio personažo atlikėjas, bene geriausias šių dienų rusų aktorius Sergejus Bezrukovas, tai bus visai kitaip papasakota istorija, tačiau turinti nemažai bendro su klasikiniu filmu. Žmogus nesumelavo, tačiau siužetinės linijos eiga veiksmo plane labai jau panaši į Aleksandro Serovo šedevrą, o ir situacijos pernelyg kartojasi, lyg žiūrėtum mažiau išradingą vaizdą, nesukeliantį jokių papildomų emocijų. Žinoma, nereikia pamiršti, kokie laikai parodyti pirmtake, o kokie – šių dienų filme, tačiau net ir tas faktas, jog laikai pasikeitė, neleidžia taip įkyriai improvizuoti unikalių juokelių. Nemažą įtaką bendram humoro fonui padaro ir labai mėgstamas Rusijoje šou „Comedy club“ bei serialas „Naša Raša“ – nukopijuotos situacijos ir kai kurios scenos, ypač atostogos – tikrų tikriausias „Tagilo“ mylėtojų dublikatas. Kas liečia vulgarumą, kuris jau tapo kasdienybe šiuolaikinėje rusų kinematografijoje, galima paminėti, jog kūrėjai tikrai susilaikė nuo riebių dialogų, o tas labai matėsi viso filmo metu. Scenaristai  pabandė smagiai improvizuoti keiksmažodžių perpildytas scenas pateikdami švelnius variantus, kurie išlaiko barjerą tarp antrarūšio tualetinio humoro bei gana pozityvios ir šiltos komedijos, skirtos visai šeimai. Moralizavimo, kaip ir visuose rusų filmuose, yra per akis, tačiau tai netrukdo peržiūros metu, galima net ir pasimokyti kai ko iš filmo veikėjų. Vienintelis didelis juostos minusas yra kūrėjų fantazijos perteklius, nes pati pabaiga ir finalinės scenos yra tokios šabloniškos, neskoningos, kraupiai sukurtos, jog bendras juostos vertinimas iš karto krenta pusiau, o ir įspūdis visiškai sumažėja iki minimumo. Bendrai pažvelgus į filmą ir jo vidų visgi galima teigti, jog tai nėra jau toks blogas perdirbinys, kaip buvo galima tikėtis, o jeigu į jį žiūrėsime kaip į atskirą filmą, tai pozityviai nuteikiantis pasakojimas apie žmones, kuriems tiesiog nepasisekė gyvenime.

Techninės pusės ypatumai

Garso takelis daro puikų darbą bendram filmo fonui, jo dėka vyrauja pozityvi ir maloni atmosfera, taipogi išlaikytas kultinės juostos pagrindinis muzikinis motyvas, taip sukeliant šiek tiek sentimentų bei nostalgijos prisiminus Leonovo nuotykius. Spalvos labai džiugina akis, įdomiai parinktas fonas, gali pasidaryti šilčiau nuo Egipto vaizdų, kurie gal ir yra šiek tiek kaip reklama privilioti žmones pirkti kelionės į šią egzotišką šalį. Blogiausia yra montažas, keliose vietose matėsi labai jau neprofesionaliai atliktas darbas, vien tik prisiminus ūsų skutimosi sceną bei po jos rodomus kadrus su vaikais. Įdomu, kur žiūri juostos režisieriai?

Aktorių kolektyvinis darbas

Ironiška, tačiau filme pasirodo labai dažni rusų forumų pašaipų objektai, o kalba žinoma eina apie tikrai talentingus ir puikius savo srities specialistus – aktorius Sergejų Bezrukovą ir Gošą Kucenko. Beveik visus galintis suvaidinti „Brigados“, „Vysockio“, „Admirolo“ žvaigždė pasirodo tik iš geriausios pusės, jo personažas perteiktas puikiai, net priminė šiek tiek Leonovo sukurtą vaizdą, tik visgi gaila, jog toks talentingas žmogus švaisto savo talentą filmuodamasis tokiuose vidutiniuose projektuose. Goša Kuceno, kuris taipogi yra žinomas iš daugybės populiarių filmų, tokių kaip: „Meilė kaip seilė“ trilogijos, „Gyvenamos salos“ dualogijos bei „Laukinių“, ne ką prasčiau suvaidino savo personažą nei Sergejus, tačiau visgi jo įvaizdis tragiškas, vizualiai atrodo kaip visiškas nesusipratimas , išvaizda lygus kaliausei, norinčiai atbaidyti varnas laukuose. Gražuolė Marija Petrenko bent kiek suteikė grožio filmo kadruose, bet jos personažas labai jau silpnas, neišdirbtas, tuščias, ji visą juostos laiką lieka vyrų šešėlyje.

Verdiktas

„Sėkmės džentelmenai“ – tai ne toks jau ir tragiškas perdirbinys, kaip kontraversiškai kalbėjo kino kritikai bei filmų mylėtojai, tačiau visgi neturintis to kabliuko, kuris lydėjo visą 1971 metais sukurtą juostą. Filmas vienam kartui, smagiai pasijuokti ir nusiteikti artėjantiems naujiesiems metams, tačiau daugiau iš jo tikėtis būtų klaidinga, nes lūkesčius jis pateisina, bet neišlaiko savyje visiškai jokios charizmos po peržiūros.

Vertinimas: 6/10

Saulės cirkas. Visatos pakrašty / Cirque du Soleil: Worlds Away


Premjera: Gruodžio 21, 2012Cirque du Soleil
Premjera Lietuvoje: Gruodžio 28, 2012
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: V
Trukmė: 83 min.
Žanras: Fantastinis 
Šalis: JAV
Režisavo: Andrew Adamson
Vaidina: Erica LinzIgor ZaripovLutz Halbhubner, John ClarkeDallas Barnett

IMDB – 6.2/10
RottenTomatoes –57/100
Metacritic – 55/100

Filmo biudžetas – 5 000 000 $

Bendros pajamos – 9 431 000 $

Siužetas

Magiška ir kvapą gniaužianti, nenutrūkstanti, įspūdingų kanadiečių Saulės Cirko arba Cirque du Soleil pasirodymų grandinė.

Buvaukine.lt sako:

„Pasakiškiausia  gyvenimo kelionė“

Pasakiškų kino projektų kūrėjas, režisierius Andrew Adamsonas, padovanojęs nuostabius nuotykius animaciniuose projektuose „Šrekas“ ir „Šrekas 2“ bei režisavęs įspūdingus fantazijos žanro epus „Narnijos Kronikos: liūtas, burtininkė ir drabužių spinta“ ir „Narnijos Kronikos: princas Kaspijanas“ , kviečia mus į dar vieną nepamirštamą kelionę pamatyti nuostabiausios pasaulyje cirko trupės pasirodymą didžiuosiuose ekranuose. Dėka juostos prodiuserio, „pasaulio karaliaus“ Jameso Camerono, pirmą kartą galime pamatyti „Saulės cirką“ taip iš arti, todėl įspūdžiai po peržiūros privalo būti tokie pat dideli, kaip po tikrojo spektaklio gyvai.

Apie ką mes čia..

Likimo pokštai gali būti tokie žiaurūs, jog net du įsimylėjėliai sugeba pasiklysti šiame žiauriame pasaulyje. Tik ilga ir pilna kančių kelionė galės juos vėl sujungti, tačiau iki to momento kiekvienas privalo žengti savo keliais po pasakišką demonų pasaulį, kuris prieš juos atsidaro plačiai atvertomis rankomis.

Kūrinio vidus

Prisiminus kiek daug buvo panašių projektų, ypač koncertų (kaip gana sėkmingas pajamų plane paauglių dievuko Džastino Bieberio filmas arba daugybės kitų populiarių atlikėjų pasirodymai), tikėtis kažko visiškai naujo buvo sunku, tačiau pasižiūrėjus šią nuostabią juostą iš karto užsidega širdis bei labai maloniai nustembama. Galima drąsiai teigti, kad šiam darbui be jokių abejonių gali pradėti pavydėti net pačios gražiausios pasakos ir miuziklai. Viskas atlikta be priekaištų, kiekvienas spektaklio pasirodymas, kiekvienas artistas yra šarmingesnis už kitą, o triukai atliekami taip didingai, kad kiekvieną kartą vis labiau užburia. Kai kurios scenos šiek tiek ir bauginančiai brutalios, tačiau taip ir turėtų būti atsižvelgiant į tokią temą kaip meilė, bet, kita vertus, nereikia pamiršti, jog su savo tėvais šį filmą eis vertinti ir vaikai, todėl cenzas jam nepakenktų. Keli atviresni pasirodymai su kankinimo įrankiais labai primena kompiuterinių žaidimų šedevrus „Batman: Arkham Asylium“ bei ‚Batman: Arkham City“, o stilistiškai jie yra vienodi, kas yra puiku, nes galbūt ateityje būtų galima tikėtis tokio pačio lygio šių kompiuterinių stebuklų ekranizacijos. Vienas didesnių pliusų – neužsitęsęs veiksmas, beveik jokių pokalbių, viskas daroma judesiais, žvilgsniais, veido mimika, o ir triukai metaforiškai perduoda pagrindinės veikėjos jausmus tam tikroje būsenoje. Išradingai ir labai tikroviškai atrodanti aplinka ir, kas maloniausia, nėra jokių gyvūnų ar klounų, vienas didelis akrobatų šou. Žinoma, reikia pripažinti, jog jeigu esi matęs gyvą šio unikalaus cirko pasirodymą, tai filmas neįžiebs tiek daug emocijų, todėl prieš peržiūrą reikia nusiteikti lyg eitum į paprastą filmą – liks didesni įspūdžiai atmintyje.

Techninės pusės ypatumai

Vizualiai filmas yra sukurtas tobulai, aišku nėra tokio galingo trimačio efekto, kurio norisi, tačiau labai puikiai padirbėta su dekoracijomis, kostiumais, pačia aplinka ir jos pasakišku fonu. Operatorius Brettas Turnbullis priartino žiūrovus taip, kad jie sugebėtų pamatyti kiekvieno triuko visas mažiausias detalės ir pasijausti „Saulės cirko“ dalyviais. Didžiausius aplodismentus gauna kompozitorius Benua Jutras – stiprūs muzikiniai kūriniai, sugebantys laikyti ir įtampoje, ir leidžiantys atsipalaiduoti. Dėka tokios stiprios techninės juostos pusės po peržiūros lieka labai malonus jausmas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Daugelis Holivudo aktorių galėtų pavydėti kiekvienam šio įspūdingo šou dalyviui, nes kiekvieno pasirodymas vertas atskirų liaupsių, tačiau derėtų išskirti du pagrindinius vaidmenis atlikusius žmones – subtilaus grožio Ericą Linz, suvaidinusią Miją, bei kitą įsimylėjėlį Igorį Zaripovą, kuris nuostabiai įkūnijo Arjalistą. Jausmingai, šiltai, emociškai tobulai perteikti personažai, kurių žingsnius galime lydėti iki juostos galo, personažai, kuriems prijaučiame viso filmo metu.

Verdiktas

„Saulės cirkas. Visatos pakrašty“ – tai vizualiai įspūdinga kelionė po netikėčiausius žmogaus jausmų kampelius, atskleidžianti visas meilės jausmo ir mylimo žmogaus ilgesio būsenas, o tuo pačiu prikaustanti prie ekranų nepriekaištingai pateikiamu šou. Didingo cirko pasirodymas didžiuosiuose ekranuose sukels furorą kiekvienos amžiaus kategorijos žmogui, leis mėgautis pasaka, kuri po peržiūros dar ilgokai pasiliks viduje, nors iki gyvojo pasirodymo toloka.

Vertinimas: 8/10

Džekas Ryčeris / Jack Reacher


Premjera: Gruodžio 21, 2012Jack Reacher
Premjera Lietuvoje: Gruodžio 28, 2012
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 130 min.
Žanras: Drama, veiksmo
Šalis: JAV
Režisavo: Christopher McQuarrie
Vaidina: Tom CruiseRosamund PikeRobert DuvallJai CourtneyRichard Jenkins

IMDB – 7.3/10
RottenTomatoes – 60/100
Metacritic – 49/100

Filmo biudžetas – 60 000 000 $

Bendros pajamos – 29 883 000 $

Siužetas

Žmogžudysčių tyrėjas knaisiojasi nuodugniau byloje, kurioje įtrauktas kariuomenės snaiperis, nušovęs penkias atsitiktines aukas.

Buvaukine.lt sako:

„Bijokite – Aš Džekas Ryčeris“

Rašytojas Lee Childas 1997 metais pasauliui pristatė puikią pamainą Džeimsui Bondui bei Džeisonui Bornui – karinės policijos pareigūną Džeką Ryčerį. Pasirodęs net septyniolikos knygų puslapiuose, nepriekaištingas herojus tapo nemažu susidomėjimo objektu ir Holivude, tačiau tik dabar šis personažas gavo šansą išvysti dienos šviesą. Atlikti režisieriaus pareigas tenka nusipelniusiam scenaristui Christopheriui McQuarrui, kuris vos tik antrą kartą karjeroje pabando save režisieriaus kėdėje. Oskaro laureatas už nepriekaištingai parašytą scenarijų kultinei1995 metų kriminalinei juostai „Paprasti įtariamieji“, žmogus, atsakingas už gana realistinės karinės 2008 metų juostos „Valkirija“ bei 2010 metų prancūzų trilerio perdirbinio „Turistas“ scenarijus, pristato savo paties viziją šiam charizmatiškam personažui, kuris galbūt su laiku sugebės didžiuosiuose ekranuose pakeisti pati Džeimsą Bondą bei tapti tarptautiniu prekės ženklu.

Apie ką mes čia..

Kai vidury baltos dienos penki nieko dėti praeiviai nužudomi negailestingo snaiperio, o suimtas įtariamasis tikina savo nekaltumą bei reikalauja atsivesti nepriekaištingą tokių situacijų specialistą Džeką Ryčerį, tampa aišku, jog už kraupių nusikaltimų slepiasi kažkas didesnio. Kartu su įtariamojo advokate, Ryčeris pabandys įrodyti vaikino nekaltumą ir tai, jog kažkas jį pakišo, tik nežinia, ar pavyks teisybės ieškančiam klajūnui susidoroti su visais priešais, nes tie, kurie stovi už viso sąmokslo, yra gana rimtai nusiteikę sunaikinti kiekvieną, kuris tik panorės atskleisti jų ketinimus.

Kūrinio vidus

Žiūrint apskritai į tokio tipo filmų situaciją kinuose bei gana žinomų knygų veikėjų nuotykių perkėlimus į didžiuosius ekranus, kyla dvejopas jausmas, nes visgi varžytis su tokiomis franšizėmis kaip „Džeimsas Bondas“ bei „Džeisonas Bornas“ yra beprasmiška, „Neįmanomos misijos“ populiarumą irgi sunku būtų aplenkti, todėl žiūrovams turi būti pateikiama kažkas naujo, originalaus, bei kartu ir skaitytojų pamėgto. Nors žinoma šiuo metu kalbėti apie ekranizacijas irgi derėtų atsargiai – nepamirškime dar vieno didelio knygų veikėjo „Alekso Kroso“ solinio pasirodymo kinuose fiasko, kurį režisavo Robas Cohenas. Bet ši juosta visgi yra kitokia, turinti šarmo bei visko, ko reikia, kad pritrauktų išrankųjį žiūrovą. Visų pirma, netrūksta veiksmo, siužetinė linija yra gana dinamiška, kovų scenos puikios, jas galima net sulyginti su realistiškai pateikiamomis „Borno“ filmuose, tik gaila, kad dėl švelnaus cenzo teko atsisakyti brutalių vaizdų, nes visgi smurto scenomis kūrėjai tik pagražintų bendrą filmo vaizdą. Labai daug humoro, žinoma, apgalvoto iki menkiausios detalės. Dialogų prasme irgi viskas puiku, tačiau didžiausią staigmeną pateikia detektyvo motyvas, nes intriga išlaikoma beveik iki pat galo, be priekaištų sukurta sąmokslo teorija ir mįslė, kurią kartu su pagrindiniu veikėju tenka narplioti iki pat finalinių titrų. Žinoma, tai tik viena medalio pusė. Kitas stiprus filmo aspektas yra moralinė pusė, nes pateikiamas gana sunkus ir šaltas miesto vaizdas bei sugadintų žmonių portretai, ypač merginos pozicija aplinkai ir jos draugams, išnaudojimas, pasityčiojimas, savigarbos neturėjimas, o tas labai artima daugumai šių dienų jaunų žmonių. Žiūrint dabar į patį Ryčerio personažą galima teigti, jog tai visai charizmatiškas veikėjas, traukiantis į peržiūrą, šiek tiek šabloninis dėl principų, kaip dažniausiai būna su tokiais kietais vyrukais, bet puikiai atrodantis kadre. Jeigu pajamų plane viskas bus gerai, tai galbūt mūsų akyse gimsta naujos franšizės pradžia.

Techninės pusės ypatumai

Vieni didžiausių dinamiško trilerio kozirių dažnai būna stiprūs garso takeliai,  laikantys įtampoje. Gaila, bet šios juostos kompozitorius nesugebėjo perkelti visos atmosferos savo kompozicijose, o dar prisiminus juostos anonso nuostabų kūrinį pasidaro net ir liūdna, nes nuvilia toks nelabai rimtas požiūris į filmą, kai lūkesčiai lieka nepateisinti. Užtat operatoriaus darbas kompensuoja visą neigiamą garso takelio efektą. Šokinėjimas tarp scenų ir drebančios kameros efektas pačiose dinamiškiausiose scenose tik pagardina peržiūrą, na o sukurtas efektas labiau priartina žiūrovą prie viso ekrane rodomo veiksmo. Garso montažas taipogi prisideda prie dinamikos, kai kuriose vietose galima net pašokti nuo staigių momentų.

Aktorių kolektyvinis darbas

Vėl iškilęs į populiarumo padangę, nesenstantis Tomas Kruzas po itin sėkmingos ketvirtos „Neįmanomos misijos“ pasiryžta tapti naujos franšizės veidu. Žinant, jog aktorius visus kaskadinius triukus visada atlieka pats, didelis malonumas stebėti kiekvieną jo judesį ekrane, bet kartu galima teigti, jog jo pavaizduotas Džekas Ryčeris išoriškai beveik nenutolsta nuo kito žinomo personažo – Itano Hanto. Didėlei nuostabai, tačiau ne filmo antagonistas ar pagrindinės moters vaidmens atlikėja padaro įspūdį, bet visai antrarūšiai personažai. Kino legenda, Robertas Duvallis, yra tiesiog labiausiai įsimenantis filmo personažas, na ir jo charizma daro didelį poveikį bendram vaizdui, ypač kalbant apie humorą. Richardas Jenkinsas, taipogi epizodiškai pasirodantis, pateikia save tik iš geriausios pusės, ko negalima pasakyti apie kitus aktorius. Rosamund Pike visiškai pilka tokių kino grandų fone, o kartu ir jos vaidyba kiekviename filme vienoda, jokių papildomų emocijų, tik gražus vaizdas kadre, na bet kartais ir to reikia. Didžiausiu filmo nevykėliu galima įvardinti Jai‘ų Corney‘ų – tiesiog pašaipa iš aktorių profesijos. Žmogus, kurį išrinko paties Džono Makleino sūnaus vaidmeniui penktame „Kietame riešutėlyje“, nevertas net skatiko. Silpna vaidyba, jokios mimikos, jokių emocijų, puiki pora į Rosamund Pike kompaniją.

Verdiktas

„Džekas Ryčeris“ – tai dinamiškas, linksmas, stilingas veiksmo trileris su detektyvo motyvais, sugebantis ne tik prikaustyti prie kėdžių visą rodymo laiką, tačiau ir suteikiantis vilčių, jog ateityje bus galima išvysti visai naujo personažo nuotykius, o tai įrodo, jog egzistuoja ne tik „Bondas“, tačiau ir daugelis kitų, įdomių personažų, galinčių džiuginti akis kino ekranuose su kiekvienu nauju pasirodymu.

Vertinimas: 9/10

%d bloggers like this: