Daily Archives: 2012-09-12

Pagrobimas / Stolen


Premjera: Rugsėjo 6, 2012
Premjera Lietuvoje: Rugsėjo 14, 2012
Indeksas: N13
Trukmė: – min.
Žanras: Veiksmas
Šalis: JAV
Režisavo: Simon West 
Vaidina: Nicolas CageMalin AkermanJosh LucasDanny HustonMark Valley 

IMDB – 5.0/10

Filmo biudžetas – 35 000 000 $

Siužetas

Buvęs vagišius pats priverstas ieškoti dukters, kuri buvo pagrobta ir užrakinta taksi automobilio bagažinėje.

Buvaukine.lt sako:

“Dukra pavojuje”

Veiksmo filmų režisierius Simonas Westas praėjus vos kelioms savaitėms po itin sėkmingai visame pasaulyje sutiktos senosios mokyklos stiliaus juostos „Nesunaikinami 2“, pasižyminčios gausybe kino legendų kaip Arnoldas Schrazneggeris, Briuce‘as Willisas ar Sylvesteris Stallone, vėl šturmuoja kino teatrus su savo naujausiu veiksmo filmu, kurio dėka gali vėl atgimti vieno garsiausių naujojo Holivudo žvaigždūno, Nicholo Cage‘o karjera. Kupinas veiksmo bei adrenalino filmas suteiks žiūrovams dar vieną progą pasimėgauti senai pamirštais laikais, kai kino ekranuose karaliavo tokio pobūdžio veiksmo žanro kino kūriniai.

Vilas – tai profesionalus plėšikas, kuris itin kruopščiai parengia tiek planą, tiek renkasi žmones į savo komandą, tačiau po vieno nesėkmingo sandėrio jaunas vyras pakliūna į kalėjimą. Išėjęs iš įkalinimo įstaigos, tačiau nepraradęs orumo bei neišdavęs savo partnerių, Vilas bando sugrąžinti savo taip greitai ir negailestingai prabėgusį gyvenimą. Jo tikslas – vėl suartėti su dukterimi, kurios jis nematė ilgus metus. Visgi vaiko nuoskaudos tėčiui yra didžiulės, todėl mergina neparodo jokio entuziazmo po ilgų metų sutikusi savo tėtį. Nemaža to, jog vaikas nenori bendrauti, vyras gauna grėsmingą skambutį iš jo buvusio kolegos, jog jeigu jis neatiduos to, kas priklauso jam, o tiksliau dalies seniai pavogtų pinigų, po kurių vagystės ir atsidūrė kalėjime Vilas, tai jo mažajai princesei teks atsisveikinti su gyvenimu. Šantažo vedamas bankų plėšikas neturi kitos išeities kaip tik grįžti į nedorą kelią, kad apsaugotų savo vaiką. Žaidimas su likimu prasideda ir tik laikas parodys, kaip baigsis iš anksto suplanuotas piktadario žaidimas, kurio pagrindinis koziris yra Vilo dukra.

Režisieriaus Simono Westo dėka kine atgimsta tikrai svarbus šiuolaikinio kino žanras – veiksmo filmas, o atgimsta todėl, jog grįžtama prie pačių ištakų, ir būtent senosios mokyklos stilius, išlaikytas šioje juostoje, yra labai galingas pamatas žiūrint bendrai į šį produktą. Kas liečia patį turinį, tai žinoma žiūrint šiuolaikinio žmogaus akimis filmas yra banalybių banalybė, ir jau prasidėjus jam žinoma, kaip jis pasibaigs. Nėra jokios intrigos, nors jos ir neturi būti tokio pobūdžio juostoje, visgi vienas žmogus iššokęs prieš sistemą, prieš piktadarius bando nugalėti ir, kaip nekeista, jam tai sekasi ganėtinai puikiai, nes ir specialiųjų tarnybų apmokyti agentai nesugebėtų susitvarkyti su blogiečiais geriau nei įniršęs tėvas. Veiksmo atžvilgiu filmas tikrai gali pasigirti neblogomis gaudynių scenomis, tačiau bendras vaizdas labai primena šių metų kitą to paties žanro atstovą „Kontrabanda“ su Marku Wahlbergu. Labai daug bereikalingų, nereikšmingų, banaliausių pokalbių apie nieką, nes nei kokia nors moralė yra pagrindžiama, nebent apie vagystę ir jog tai yra blogas dalykas, už kurį galima sunkiai kentėti, bet vis vien jokios filosofijos tame nėra, tik šioks toks silpnai pateiktas pamokslas apie gyvenimo tiesas gyvenant įstatymų ribose. Tėvo ir dukters santykiai, kuriuose nieko naujo neparodyta, tik vienas žmogus prieštarauja kitam, vienas ypač silpno charakterio asmuo rodo savo nepasitenkinimą ir pyktį skaudindamas artimuosius. Užkliūna ir daug siužetinių spragų, o ypač personažų sprendimai, kurie yra visiškai nelogiški, neapgalvoti, kvaili. Jeigu žiūrėsime bendrai į šių laikų veiksmo žanrą, tai jeigu komiškai atrodantis „Nesunaikinami 2“ yra gerai strategiškai apgalvotas ėjimas, tai ši juosta yra tiesiog pašaipa iš atgyvenusios senosios mokyklos veiksmo filmų braižo.

Dinamiškas garso takelis, kaip ir priklauso tokio žanro juostai, su kiekviena akimirka padeda atitrūkti nuo banaliausių scenaristų sukurtų spragų, todėl bendras vaizdas lengvai žiūrimas. Kas labiausiai nuvilia, tai, žinoma, operatorius, ir iš karto iškyla klausimas, kur jis žiūri, nes tokio žanro filme dinamiškai pateikiamos scenos yra didžiausias privalumas bei filmas iš karto įgauna pagreičio, bet, deja, čia šito nėra, tiesiog monotoniškas kameros valdymas, jokio efekto. Nenaudojant efektų, o kelis pirotechnikos meistrų stebuklingus sprogimus, galima pasijausti kaip nostalgijos kupiname devintajame dešimtmetyje. Vizualiai gražu, bet tik tai ir sudaro bendrą juostos grožį.

Vis labiau ir labiau grimztantis į bedugnę  aktorius Nicholas Cage‘as antrą sykį bendradarbiauja su „Nesunaikinamų 2“ režisieriumi. Po penkiolikos metų nuo kultinio 1997 metų „Kalinių lėktuvo“ pas režisierių grįžęs aktorius kaip ir daugybėje paskutinių savo juostų pasirodo blankiai, neįdomiai, tuščiai, o kartu ir labai pilkai. Jokios charizmos, jokio užsibrėžto tikslo, jog pažiūrėjus paskutinius jo darbus galima sakyti, jog jis tiesiog atvyksta į filmavimo aikštelę vien tam, kad gautų honorarą. Jokio atsidavimo, na nebent galima paminėti 2009 metų filmą „Blogas policininkas“ , kuriame paskutinį kartą buvo galima matyti tikrąjį talentingąjį Cage‘ą. Puikūs, tikrai puikūs visomis prasmėmis aktoriai kaip Joshas Lucasas bei Danny‘is Houstonas irgi nesuprantama, ką pamiršo šiame antrarūšiame veiksmo „šedevre“. Puikius aktorinius duomenis turintys aktoriai tiesiog labiau pasišaipo iš savęs, nei iš žiūrovų taip banaliai pristatydami save šiame filme. Sami Gayle, suvadinusi Vilo dukterį Alison, sukuria didžiausią žavesį. Jauna ir, matosi, talentinga mergaitė tikrai turi nemažą potencialą, tačiau filmuodamasi tokiose juostose, kaip bebūtų gaila, bet jos sugebėjimų tikrai neteks pamatyti visame gražume. Malin Akerman taipogi nežavi, nors ši aktorė visur atrodo vienodai, tik geri fiziniai domenys, o daugiau nieko, nors ir čia ji nepademonstravo nieko įsiminančio.

„Pagrobimas“ – tai filmas, sukurtas pagal visas praeito amžiaus veiksmo filmų senosios mokyklos tradicijas, tačiau visgi žiūrint šį filmą susidaro nuomonė, jog jis labiau išjuokia savo žanrą, nei deramai pagerbia nusipelniusius ir kultinį statusą turinčius populiariausius devintojo dešimtmečio adrenalino kraujyje teikiančius veiksmo žanro etalonus. Silpnai įgyvendintas bei neturintis jokios išliekamosios vertės filmas tiesiog prilygsta B kategorijos produktams, kurie išleidžiami tiesiog iš karto į DVD be jokių pasirodymų plačiuosiuose ekranuose.

Vertinimas: 4/10

Į Romą su meile / To Rome with Love


Premjera: Balandžio 20, 2012
Premjera Lietuvoje: Rugsėjo 14, 2012
Indeksas: N13
Trukmė: 102 min.
Žanras: Komedija
Šalis: JAV, Italija, Ispanija
Režisavo: Woody Allen 
Vaidina: Ellen PageWoody AllenJesse EisenbergAlison PillPenelope Cruz

IMDB – 6.6/10
RottenTomatoes – 45/100
Metacritic – 55/100

Filmo biudžetas – 25 000 000 $

Bendros pajamos – 53 952 384 $

Siužetas

Kelių Romos lankytojų ir gyventojų romansai, nuotykiai ir situacijos, į kurias jie patenka.

Buvaukine.lt sako:

„Atostogos amžiname mieste“

Vienas didžiausių pasaulio kino grandų, režisierius, scenaristas ir savo paties sukurtų filmų aktorius Vudis Alenas kiekvienais metais pristato visuomenei naujausią savo juostą. 2005 metais pradėjęs savo grandiozinį turą po Europą, nusipelnęs kino meistras supažindino su aristokratiškos pusės Londonu filme „Lemiamas taškas“, parodė kriminalinį Anglijos sostinės pasaulį juostoje „Kasandros prakeiksmas“. Išvykęs iš Didžiosios Britanijos savo kelionę po Europą pratęsė apsistodamas Ispanijoje 2008 metų filme „Viki, Kristina, Barselona“, tačiau 2011 metais jo jau laukė plačiai atvertos Paryžiaus rankos. Būtent praeitų metų Kanų Kino Festivalį atidariusi juosta sugebėjo pelnyti režisieriui Oskaro statulėlę už geriausią scenarijų praėjus lygiai dvidešimt penkeriems metams, kai žinomas kino kūrėjas paskutinį kartą triumfavo su 1986 metų filmu „Hana ir seserys“. Baigdamas savo turą po senąjį žemyną Vudis Alenas kviečia visus į paskutinį jo kelionės tašką, amžiną miestą  Romą, po kurios apsilankymo jis vėl grįš į jo mylimiausią Niujorką.

Roma – amžinas miestas, pulsuojantis gyvenimu. Kiekviename kampe, gatvėje, name dedasi neįtikėtini dalykai, kuriasi istorija, istorija žmonių ir jų tarpusavio santykių. Keturios poros, kurios arba gyvena, arba atvyksta atostogų į šį kerintį miestą, tarpusavyje turi tiek bendro, o kartu tiek daug skirtumų, jog stebėti iš šono į jų gyvenimo peripetijas yra vienas didelis malonumas. Kelios istorijos, kuriose ryškiais spinduliais švyti į Italijos sostinę atvažiavusi amerikiečių pora susipažinti su savo dukters išrinktuoju bei jo šeima, kilnios širdies prostitutė, jaunojo architekto naujos meilės atradimas susipažinus su savo merginos drauge, eilinio ofiso planktono svajonė tapti įžymiu ir tai tik labai maža dalis to, kas vyksta Romoje.

Po didingo režisieriaus triumfo su 2011 metų  filmu „Vidurnaktis Paryžiuje“ tikėtis geresnio filmo visgi buvo naivu, tačiau išlaikyti bent dalį Oskarą pelniusio filmo lygio tikrai turėjo, bet kaip įprasta su Vudžiu Alenu, jis padovanoja vieną puikų darbą, tačiau jau sekantis kino kūrinys yra žymiai silpnesnis. Šiuo atveju irgi ta pati schema yra išlaikyta. Negalima sakyti, jog tai nieko vertas filmas, tikrai ne, bet atsižvelgus į jo pateikimą, atmosferą, dialogų stiprumą, kurie dažniausiai gelbsti net ir vidutinius kino grando bandymus sužavėti žmonių auditoriją kino salėse, šioje juostoje visgi gauname viso to mažiau. Taip, kaip visada dialogai kupini ironijos, tačiau to nepakanka, kad būtų sukurta aleniška atmosfera, nes visgi kiekviename jo filme dažniausiai išlaikoma intriga, kuri kaip saldainis su kiekvienu kąsniu vis labiau ir labiau tirpsta suteikdama malonumo pojūtį, o čia kiekvienas personažo veiksmas yra per daug akivaizdus, jog aiškiai matosi, kaip susiklostys jų likimo vingiai pasibaigus šiam kūriniui. Dar vienas įdomus, o kartu ir liūdnas filmo pastatymo aspektas yra scenarijaus silpnumas antroje pusėje, nes žiūrint būtent pirmąją juostos dalį gauname ganėtinai šmaikščią komediją, tačiau įpusėjus viskas žlunga akyse, nes pradedama aptarinėti taip režisieriaus mėgstama sekso tema. Monotonija ir rutina neleidžia susilieti su filmu, nes kaskart, kai jau lauki gardesnio kąsnelio iš dialogų, einančių link kulminacijos, pradedama rodyti kita scena. Žiūrint šią juostą susidaro įspūdis, jog ir toks kino grandas kaip Vudis Alenas yra linkęs prie komercinio žingsnio, nes paskutinės filmo minutės yra tiesiog šlykšti reklama, už kurią matyt buvo sumokėta solidi sumelė. Visgi iš meilės tokiam nusipelniusiam kino atstovui galima atleisti jo padarytas klaidas šiame filme, nes jis jau tiek metų džiugina kino pasaulį savo išradingomis juostomis, jog vienas ar kitas kritimas žemyn nepakeis požiūrio į jį kaip į genijų.

Operatoriaus darbas, kurio dėka tobulai parodytas amžinasis miestas, vertas didžiausių plojimų, nes Roma pateikiama taip subtiliai, gracingai, spalvotai, jog po peržiūros gali kilti mintis nukeliauti būtent ten, o ne į kitą miestą, pateiktą režisieriaus ture po Europą. Kitas stipresnis momentas yra ir garso takelis. Pakylėtos, ramios, spalvingos, nuoširdžios muzikinės kompozicijos leidžia atsipalaiduoti ir mėgautis puikiais Romos vaizdais. Būtent šie filmo momentai iš techninės pusės sukuria geresnę nuomonę apie silpnoką scenarijų.

Dirbti pas tokį kino grandą kaip Vudis Alenas, žinoma, nori visi, tačiau tik išrinktieji gali džiaugtis šio charizmatiško kino kūrėjo kompanija. Kaip ir visada surinkęs puikiausią aktorių trupę, režisierius puikiai sugeba parinkti jai ir personažus. Nuo 2006 metų „Sensacijos“ nesirodęs savo filmuose, Vudis Alenas vėl sugrįžo į ekranus, nors ir trumpai ,tačiau būtent jo personažas išlaiko visą humorą, kuris yra skleidžiamas iš juostos.  Neblogai susitvarkė ir karšto būdo ispanė Penelope Cruz, suvaidinusi netipišką sau vaidmenį, prostitutę Aną. Kaip visada žavi ir stulbinanti aktorė Ellen Page su talentinguoju Jessie‘iu Eisenbergu, puikiai pasirodė kaip duetas, smagi ir žavi pora ekrano ribose. Italas Oskaro laureatas Roberto Begninis ir amerikiečių filmų žvaigždė Alekas Baldvinas taipogi bandė užpildyti visas įmanomas spragas, ir iš dalies jiems pavyko, nes charizmatiškai pateikti personažai ir sukūrė didžiausią juostos pamatą.

„Į Romą su meile“ – tai ganėtinai sausas kino grando Vudžio Aleno gastrolių po Europos miestus finalas. Kupina ironijos, puikiausios vaidybos, tačiau banalaus siužeto juosta yra tik menkas šešėlis palyginus su praeitu metų režisieriaus triumfu visame pasaulyje. Kaip bebūtų liūdna, tačiau Romos miesto grožis nebuvo atskleistas taip žaviai, kaip galima buvo matyti kerinčio Londono, Barselonos ar Paryžiaus vaizduose.

Vertinimas: 6/10

%d bloggers like this: