Monthly Archives: September 2012

Vyras su garantija / Muzhchina s garantiej


Premjera: Rugsėjo 28, 2012
Premjera Lietuvoje: Rugsėjo 28, 2012
Indeksas: N13
Trukmė: 90 min.
Žanras: Komedija
Šalis: Rusija
Režisavo: Artyom Aksyonenko
Vaidina: Aleksandr Oleshko, Nonna GrishaevaDmitriy NagievYuliya GrishinaDmitriy Sharakois

 

Filmo biudžetas –  2 000 000 $

 

Siužetas

Viename dideliame ir miestiečių mėgstamame prekybos centre apsaugininku dirba neįprastas žmogus.  Juk jis čia ne tik dirba, bet ir gyvena pilnavertį gyvenimą – nemokamai rengiasi, maitinasi restoranuose, miega baldų skyriuje ir dalyvauja naktinėse grindų plovimo mašinų lenktynėse. Vienąsyk jo gyvenime atsiranda „stažuotoja“, kurią reikia išmokyti visko, ką moka jis.

Buvaukine.lt sako:

„Vyras kaip svajonė“

Garsus rusų komedijos žanro prodiuseris bei režisierius Sarikas Andrejasianas, sukūręs puikiausią 2012 metų nacionalinę komediją „Mamos“, kartu su savo debiutuojančiu didžiame kine protežė Artiomu Aksenenku pristato gana tipišką paskutiniuoju metu Rusijoje pasirodančių komedijų vaizdą. Daug vulgaraus tualetinio humoro apie antrą galą, šmaikščių scenų, nešvankumo perpildytas filmas tarsi riebus atsakas tam kinui, kuris atkeliauja iš Holivudo. Populiarūs kino kūrėjai maloniai kviečią įvertinti jų pastangas  parodijuojant iš už Atlanto atkeliaujančią kino produkciją.

Vadimas – vieno iš didžiausių bei gyventojų mėgstamo prekybos centro apsauginis. Geriausios širdies vyras padeda visiems, pradedant nuo valytojo, baigiant administratoriais. Vieną dieną jis gauna į pagalbą stažuotoją Irą, kuri jam iš pirmo susitikimo krenta į akį. Jauna moteris irgi turi savų bėdų, problemų, tačiau būdama kompanijoje su Vadinu jį jaučiasi tikrai laiminga. Laikas tiksi ir tarp jų žingsnis po žingsnio įsiliepsnoja aistros kupina ugnis, tik ar tai laikina, ar jiems rimtai yra lemta sukurti kažką daugiau nei draugystę?

Kas kartą žvelgiant į šiuolaikinį rusų požiūrį į komedijos žanrą tampa aišku, jog kuo toliau, tuo labiau viskas bus prilyginta Holivudo produkcijai, tik pateikta žymiai banalesnės formos pavidalu. Nors filmo prodiuserio beveik visa filmografija, neskaitant šių metų itin sėkmingo filmo „Mamos“, yra labai žemo intelektualinio lygio produkcija, skirta žmonėms, kuriems bus juokinga, jei parodysi pirštą, tačiau kas keista, pasiūla vis auga. Visgi visuomenės mentalitetas bei MTV kanalo praplautos jaunuolių smegenys kardinaliai pasikeičia, o vertybės tiesiog išnyksta. Užmirštama, jog kadaise rusai turėjo tokius nuostabius filmus kaip „Kaukazo belaisvė“, „Sėkmės džentelmenai“, „Dvylika kėdžių“, o kas iš jų liko – vulgarios, neskoningos komedijos, kurių pagrindinė užduotis dar labiau degraduoti jaunimą. Ši juosta visgi šiek tiek lenkia neseniai pasirodžiusius prodiuserio kino produktus, bet visgi neapsieita be vulgaraus tualetinio humoro. Jeigu scenaristas išbrauktų keletą visiškai be konteksto išsakytų juokelių apie homoseksualus, filmas kardinaliai pasikeistų, jis būtų estetiškesnis, kas ir suteiktų tam tikro žavesio jam. Dialogai yra visgi vienas iš nedaugelio pliusų, jie gan paprasti, tačiau buitiškumo nepritrūko, o tai sudaro neblogą autentiškos, gyvenimiškos atmosferos dalį. Monotonijos per akis, daug matytų, kvailų, darželinuko lygio pokštų ir veiksmų iš pačių personažų. Kaip komedijai, tai didžioji dauguma scenų yra nejuokingos, nors būtent pateiktame juokelyje žmogus turėtų iš visos širdies džiaugtis, na arba nors jau išspausti šypseną veide. Meilės interpretacija neblogai pateikiama, bet visgi labai jau banaliai viskas klostosi einant link juostos kulminacijos. Apskritai, galima sakyti, jog kažkur visa tai yra matyta, tik įvyniota šiek tiek kitokioje pakuotėje.

Tipiškas rusams garso takelis, daug neapgalvotų kompozicijų, šiek tiek populiariosios muzikos, šiek tiek šansono, šiek tiek klubinių garsų, bet bendrai gaunamas graudus vaizdas ir chaosas. Silpnas ir montažo darbas, nes kai kurios scenos yra sulipdytos net labai neatsakingai, kas šiek tiek ir pakeičia juostos prasmę. Operatoriaus darbo keliose finalinėse scenose dėka nors kažkiek pajuda iš užstingusios vietoje monotonijos juostos žvalumas, bet ir tai, viskas vyksta akimirksniu.

Filmo pagrindinių personažų atlikėjai, Nona Grišajeva bei Aleksandras Oleško, dar sykį susimeta bei gana sėkmingai sudaro ekraninę porą, jei žiūrėsime tik į jų vaidybą. Šiltas duetas, kurio dėka nors yra malonu žiūrėti į tai, kas vyksta ekrane, o kartu gal net ir prijausti jų personažų likimui. Antraplanių aktorių pulkas ne ką mažiau žinomas, ypač galima paminėti Dmitrijų Nagijevą, kuris suvaidino bene ryškiausią juostos vaidmenį, dar į akis krenta puikusis Andrejus Fedorcovas su Petru Fiodorovu, šarmingi vyrai, suteikiantys filmui šiokio tokio žavesio. Kas ir yra liūdniausia, jog tokiems puikiems aktoriams tenka vaidinti tokio žemo lygio filme.

„Vyras su garantija“ – tai vulgaroka, tačiau turinti ir šviesių akimirkų juosta, galinti pasigirti geros vaidybos planu, bet visiškai neatsakingai parašytu scenarijumi, kurio dėka žiūrovas gauna antrarūšę, nukopijuotą iš Holividinių filmų, be originalios idėjos komediją.

Vertinimas: 4/10

Advertisements

Laiko kilpa / Looper


Premjera: Rugsėjo 21, 2012
Premjera Lietuvoje: Rugsėjo 28, 2012
Indeksas: N13
Trukmė: 118 min.
Žanras: Mokslinis, Veiksmas
Šalis: JAV
Režisavo: Rian Johnson
Vaidina: Joseph Gordon-LevittBruce WillisEmily BluntPiper PeraboPaul Dano

IMDB – 8.6/10
RottenTomatoes – 92/100
Metacritic – 87/100

Filmo biudžetas –  30 000 000 $

Siužetas

Ateityje pasaulį užvaldžiusi verslo imperija rado būdą atsikratyti neparankių žmonių. Juos pasiunčia į praeitį. Dabartyje juos pasitinka specialiai paruošti žudikai, nužudantys auką ir atsikratantys kūno. Tačiau ką daryti, kai sulaukęs siuntinio iš ateities pamatai save?

Buvaukine.lt sako:

„Ateities žudikai“

Sukūręs vos tik dvi pilnametražes juostas, režisierius Rianas Johnsonas  filmų mylėtojams pristato savo labiausiai brandintą bei ambicingiausią kino projektą karjeroje. Po puikiai tiek kino kritikų, tiek eilinių žiūrovų priimto 2005 metų užsukto siužeto kriminalinio trilerio „Plyta“ bei 2008 metų pasirodžiusios sarkastiškos komedijos „Broliai Blumai“, jaunas režisierius užsitikrino Holivude kaip gana išradingas kino kūrėjas. Savo trečiam filmui pasirinkdamas tokią neįprastą, gan sudėtingą, tačiau įdomią temą kaip laiko kelionės, režisierius su savo išskirtiniu žvilgsniu į ateities pasaulio viziją pataiko tiesiai į dešimtuką, padovanodamas žiūrovams puikią pramogą stebėti didžiajame ekrane visiškai nematytą idėją.

Netolimojoje ateityje sukuriama laiko mašina, tačiau kelionės laikų uždraustos, todėl tik nusikaltėlių sindikatai sugeba nelegaliai naudotis ja. Kriminalinio pasaulio atstovams šis išradimas yra vos tik darbo įrankis, kurio dėka norėdami atsikratyti žmogaus jį išsiunčią į praeitį, kur nešvarius darbelius atlieka pasamdyti žudikai. Looperiais vadinami samdiniai yra puikiai apmokami ar tai sidabru, ar auksu, tačiau kartais atsitinka nemalonus dalykas, kai užsakymo objektu tampa pats žudikas. Vienas iš geriausių savo srities atstovų Džo, išvažiavęs eilinį kartą įvykdyti nuosprendžio naujam siuntiniui, pamato save patį iš ateities. Susipainiojęs savo paties veiksmuose, vaikinas tampa vieno didžiulio sąmokslo auka ir turėdamas trumpą laiko tarpą jis turi išsiaiškinti, kodėl su juo įvykio šis nemalonus incidentas, galintis kainuoti jam gyvybę.

Paskutiniu metu Holivude labai trūksta originalių, šviežių, neįprastų idėjų, o atsižvelgiant į faktą, jog nuo Christophero Nolano „Pradžios“ pasirodymo visiškai nebuvo jokių naujovių mokslinės fantastikos žanre, režisierius Rianas Johnsonas visiškai apverčia šią ne itin malonią padėtį aukštyn kojom. Savo paties parašyto scenarijaus dėka jis įrodo, jog visgi yra talentingų žmonių, kurie gan kruopščiai ir atsakingai imasi darbo, kuriuo puikiai nustebina nusivylusį rutina kino žiūrovą. Kaip tik galima sakyti, jog filmas yra pateikiamas ganėtinai novatoriškai, nes labai daug įvairiausių detalių, sujungtų į vieną bendrą vaizdą, padaro šią juostą unikaliu reginių ne tik akims, bet ir smegenims. Nuo Tony Scotto 2006 metų filmo „Deja vu“ kelionių laike tematika išseko, todėl būtent šio kino projekto dėka galima sakyti, jog pagaliau po truputį pradės atgimti ši gan įdomi idėja apie ateities pasaulio pažangius išradimus. Vienas svarbiausių šio filmo pamatų neabejotinai yra užsuktas siužetas, tačiau visgi didžiausią svarbą sudaro dialogai su gilia, filosofine potekste. Nuo pačios pradžios iki pat finalinių titrų pasirodymo ekrane įtampoje laikantis filmas ne vien tik savo stulbinančiai bei stilingai pateiktu veiksmu, tačiau ir istorijos stiprumu žengia išdidžiai iki kultinio statuso, o ir, nepabijokime to žodžio, šedevro vardo, nes tokias unikalias idėjas bei jų įgyvendinimus naujajame tūkstantmetyje galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Efektingai parodomas ateities pasaulis, jo struktūra, visuomenės problemos, kas irgi sociologiniu požiūriu atspindį autoriaus kruopštumą rašant scenarijų. Žmogaus vystymasis, visiškai skirtingas požiūris į gyvenimą iš psichologinės pusės irgi yra matomas, o tai dar labiau paveikia bežiūrint filmą. Žinoma, šiek tiek humoro pagardinti tokį nuostabų bei pagrindinį kinomanų rugsėjo mėnesio patiekalą yra privalomas žingsnis iš filmo kūrėjo, visgi niūrumas pakenktų filmo įvaizdžiui ir jo stilistikai. Minimaliai, skoningai, ne vulgariai, ko galima pasigesti paskutiniu metu iš pateikiamų juokelių kine. Apibendrinant Johnsono viziją reikia pasakyti, jog taip subtiliai pateikti fantastinio žanro filmą reikia turėti didėlį talentą, o jo yra tikrai nepagailėta šiam jaunam režisieriui, kuris realizuoja save kaip gana išradingas savo srities specialistas.

Jeigu kalbėsime apie filmo turinį ir kontekstą, visos pagyros yra skirtos režisieriui, bet be vizualaus filmo grožio visgi nebūtų išgautas toks nepakartojimas bendras juostos vaizdas. Jau trečią sykį su juostos kūrėju bendradarbiaujantis operatorius Steve‘as Yedlinas taip subtiliai, estetiškai pateikia savo darbą, jog bežiūrint į bendrą vaizdą atrodo, lyg būtų žiūrima į prabangių mados namų reklaminius klipus, todėl stilingumo nei akimirkai netrūksta. Puikiai pateiktas ir garso takelis, kuris kokybiškai lydi kiekvieną sceną prisodrindamas jas adrenalino pojūčiu ar tiesiog ramybės oaze. Specialiųjų efektų ne per daugiausiai pateikiama, tačiau užtat kokio grožio, kokybės, stiprumo jie yra. Nepriekaištingas darbas visais techninio pobūdžio aspektais.

Vis labiau ir labiau įtvirtinantis savo pozicijas Holivude aktorius Josephas Gordonas-Levittas pastaruoju metų labai dažnai pasirodo didžiajame ekrane. „Pradžios“ žvaigždė vien tik šiais metais didžiajame ekrane net keturis sykius bus pastebėtas. Po sėkmingiausio jo karjeros filmo, vos tik prieš kelis mėnesius rodyto „Tamsos riterio sugrįžimo“, jaunasis aktorius vėl solidžiai žengia į priekį su šiuo nuostabiu kūriniu. Labai pasikeitęs išoriškai, puikiausios vaidybos dėka Josephas nepriekaištingai įkūnija jam skirtą personažą bei jau antrą sykį sėkmingai tęsia bendradarbiavimą su režisieriumi. Kitas filmo žvaigždūnas „kietas riešutėlis“ Bruce‘as Willisas negali pasigirti tokiu geru karjeros etapu kaip jo jaunesnysis kolega, nes nuo 2007 metų jo filmografijoje beveik vien tik antrarūšės juostos, ir tik šiais metais šis charizmatiškas aktorius vėl kyla link savo prarastos šlovės akimirkų. Brutalus, labai brutalus įvaizdis, pamėgta visų firminė šypsena ir pilno pajėgumo atsidavimas vaidmeniui. Tokio Briuce‘o seniai nebuvo. Filmą papilde ir kiti, ne mažiau garsūs aktoriai kaip talentingasis Paulas Dano, komedijų meistras Jeffas Danielas bei vieno pagrindinio vaidmens atlikėja, nuostabiojo Emily Blunt. Kiekvienas iš jų atliko puikų darbą, kurio tiesiog negalima nepastebėti.

„Laiko kilpa“ – tai didžiausias šių metų kino atradimas, kuris savo unikalia idėja įrodo, jog visgi ne viskas yra taip blogai su kino kūrėjų fantazija Holivude. Nepriekaištingo scenarijaus, puikiai sukalto bei visą juostos laiką laikančio įtempto siužeto, kokybiško vizualaus konteksto dėka galima drąsiai sakyti, jog tai yra tikrų tikriausias savo žanro šedevras.

Vertinimas: 10/10

Paranormanas / Paranorman


Premjera: Rugpjūčio 16, 2012
Premjera Lietuvoje: Rugsėjo 28, 2012
Indeksas: N7
Trukmė: 92 min.
Žanras:  Animacija, Komedija
Šalis: JAV
Režisavo: Sam Fell , Chris Butler 
Vaidina: Anna KendrickLeslie MannJohn GoodmanCasey AffleckChristopher Mintz-Plasse

IMDB – 7.5/10
RottenTomatoes – 87/100
Metacritic – 72/100

Filmo biudžetas –  83 000 000 $

Bendros pajamos – 75 237 098 $

Apdovanojimai:

Academy Award

 

Nominacija už geriausią animacinį filmą

 

British Academy Film Award

 

Nominacija už geriausią animacinį filmą

 

Siužetas

Normanas moka kalbėti su mirusiais, tačiau niekas išskyrus jo naują draugą, netiki Normanu. Pradžioj gavosi kaip nekaltas ritualas, bet po to kyla pavojus visam Normano miesteliui.

Buvaukine.lt sako:

 „Zombiai gyvena tarp mūsų“

Kino kompanija Laika Entertaiment, mėgstanti išsikirti savo originalaus pavidalo darbais, 2005 metais padovanojusi Timo Burtono režisuotą animacinį siaubo filmą „Mirusi nuotaika“ bei 2009 metais pasirodžiusį animacinį trilerį „Koralaina ir slaptas pasaulis“, už kuriuos buvo nusipelniusi prestižinės Kino Akademijos nominacijų, pristato vieną įdomiausių šių metų animacinių projektų. Režisierių Chriso Butlerio ir Samo Fello duetas maloniai kviečia nuotykių ištroškusius žiūrovus atsidurti kartu su Normanu fantazijos ir paranormalių reiškinių sūkuryje bei patirti neįtikėtinų įspūdžių kelionėje po visai neįprasto berniuko pasaulį.

Normanas Babkokas iš pirmo žvilgsnio normalus, sveikas, gyvenimą mylintis berniukas, tačiau tai tik neteisingai susidaranti nuomonė žmonėms, kurie nepažįsta jo. Iš tikrųjų vaikinas turi neįtikėtiną savybę – jis gali matyti mirusius žmonės. Mokykloje Normanas yra skriaudžiamas bei išjuokiamas dėl savo keistenybės, namie irgi tiek tėvai, tiek vyresnioji sesuo neduoda jam ramybės. Susidraugavęs su irgi ne itin populiariu vaiku Nilu, berniukas leidžia dienas kartu su juo žaisdamas, bet ramybė trunka visai trumpai, iki tos lemtingos dienos, kai vaikinas sužino, jog artimiausiu metu prisikels blogis, kuris pradės naikinti viską, kas yra aplinkui. Vienintelis žmogus, kuris gali sustabdyti artėjančią nelaimę yra Normanas, kurio niekas niekada neklausė, kuris yra pajuokos objektas.

Pasižiūrėjus šį animacinį darbą, galima be jokių kalbų teigti, jog scenaristai sąmojingai pasirinko tokią skaudžią temą kaip žmogaus nepritapimas visuomenėje, ypač tai aktualu paauglių tarpe. Iš psichologinės pusės parodomas paveikslas žmogaus, kuris yra visiškai kitoks nei jį supantys aplinkiniai asmenys. Be draugų, vienišas, užmirštas, gyvenimo dienas leidžiantis užsidaręs savyje, niekam blogo nedarantis, tačiau gaunantis pagiežos iš smurto bangos vedamų žmonių. Visgi netipiškas yra likimas tokių iš visuomenės sukurtų rėmų išsivaduojančių asmenų, netgi labai liūdnas likimas. Kūrėjai puikiai kritikuoja žmonių bendruomenę savo juostoje, tuo labiau, jog parodomas savo pasaulėžiūros piršimas kitam individui. Be pamokančio filmo konteksto nepasigendama ir subtilaus humoro, be jokių vulgarių minčių, kaip paskutiniu metu pridera animacijai, scenaristai sukuria ir sarkazmo pasaulį, kuris daugumoje scenų tiesiog švyti savo energija. Filmo kūrėjai taip pat žaidžia su siaubo elementais prisimindami klasiką, todėl gan smagiai pateikiami tokie itin originalus vaizdai kaip muzika iš kultinio 1978 metų Johno Carpenterio „Helovyno“ ar Nilo pasirodymas, ne ką mažiau populiarus už Maiklą Majersą Džeisono Vuhrio pavidale iš legendinės 1980 metų juostos „Penktadienis tryliktoji“. Atsižvelgus į paskutinius studijos išleistus filmus, siaubo elemento buvo mažiau, bet visgi pagal bendrą vaizdą, filmas yra skirtas vyresniam žiūrovui, nes mistikos, paslaptingų šešėlių, rūko apgaubtas Normano pasaulis niūriai pateikiamas, todėl šiokia tokia nemaloni atmosfera visgi jaučiama. Mažai pokalbių, daugiau veiksmo, daugiau nuotykių, kas ir padaro šį pilkai-spalvingą animacinį stebuklą viena ilga kelione su adrenalino pojūčiu, todėl apibendrinus galima teigti, jog šiais metais tai vienas geriausių išleistų animacinių filmų su gilia potekste savo turinio dėka.

Pažiūrėjus šį filmą nesunku pastebėti, jog jo techninė pusė yra labai sunkiai įgyvendinta animatorių misija, nes atgaivinti lėles, suteikti joms žavesio bei aktorių pagalba su Motion Capture technologija nepriekaištingai pavaizduoti veido emocijas tikrai yra labai sunkus, išlietas prakaito darbas. Nuostabiausias 3D, ypač puikiai matomas mistinių būtybių pasirodyme, rūke, kuris taip ir skverbiasi iš ekrano platybių. Šiek tiek baugokas, mistikos garsų perpildytas garso takelis puikiai pabrėžia juostos konteksto atmosferą, kiekviena scena yra kuo puikiausiai pateikiama, todėl sėdint ir žiūrint filmą sunku yra atitraukti nuo jo akis.

Nuostabių aktorių įgarsinti personažai dar labiau įgauna žavesio, nes kaip yra smagu išgirsti nuostabiosios Annos Kendrick balsą, charizmatiškojo Casey Afflecko ištartus žodžius Mičo pavidale, ar tiesiog pasinerti į pokštus skaldantį Christopherį Mintz-Plasse‘ą bei pamatyti netipiško balso tembro bambeklį Johno Goodmano sukurtame Prenderhasto personaže.

„Paranormanas“ – tai žavi, nešanti daug pozityvaus humoro juosta su labai stipraus scenarijaus kontekstu. Netipiškos animacijos pavyzdys, kurio dėka išgaunamas ne tik subtiliai pateikiamas humoras, gražus vaizdų pavidalas bendrame kontrasto fone, bet ir pati  gili mintis apie netipiškų žmonių likimą visuomenėje, kurią solidžiai vainikuoja stiprus moralas pabaigoje.

Vertinimas: 9/10

Kita Svajonių komanda / The Other Dream Team


Premjera: Sausio 21, 2012
Premjera Lietuvoje: Rugsėjo 21, 2012
Indeksas: N7
Trukmė: 89 min.
Žanras: Dokumentinis
Šalis: JAV
Režisavo: Marius A. Markevicius 

IMDB – 8.1/10

Siužetas

„Kita svajonių komanda“ nukelia į legendines 1992 m. olimpines žaidynes Barselonoje, kuriose mūsų krepšininkai iškovojo bronzą ir paliko neišdildomą pėdsaką valstybės bei krepšinio istorijoje.

Buvaukine.lt sako:

„Vienintelė svajonių komanda“

Švenčiame dvidešimties metų jubiliejų nuo legendinės Lietuvai pergalės, kurią užgniaužę kvapą stebėjo viso pasaulio žmonės. 1992 metais Barselonoje vykusiose Olimpinėse Žaidynėse žaidžiant prieš buvusios Sovietų Sąjungos ekipą ir iškovojant bronzos medalius buvo perrašyta  istorija, todėl minint šio įsimintino laimėjimo sukaktį pristatomas unikalus režisieriaus Mariaus A. Markevičiaus dokumentinis filmas apie ilgą ir skausmingą kelią link šviesiosios šalies ateities bei iškovotos pergalės svarbą šalies ateičiai. Lietuvos dokumentalistų grupė, bendradarbiaudama su amerikiečių specialistais, kviečia į nepamirštamą kelionę laiku į tą laikotarpį, kai tik pašnibždomis buvo galima ištarti žodį – laisvė.

Kiekviena tauta turi savo didvyrius, žmones, kurie garsiną šalį, patriotus, kurie išlieka iki paskutiniosios gyvenimo akimirkos ištikimi savo idealams. Tokiais žodžiais galima apibūdinti legendinę Lietuvos krepšinio rinktinę, kuri lemtingame šaliai mače dėl trečiosios vietos stojo į kovą su buvusios Sovietų Sąjungos krepšininkais. Kiekvienas jų žingsnis, kiekvienas metimas į krepšį buvo stebimas milijonų žmonių visame pasaulyje, nes tai buvo istorinis Lietuvos tautai momentas, kai jos rinktinė ant kelių parklupdė visagalį milžiną. Nostalgijos kamuojami, su ašaromis akyse prisimindami tas džiaugsmo kupinas akimirkas buvę krepšininkai, gyvos legendos pasakoja apie tuos sunkius, nepavydėtinus laikus, kai buvo eilėse stovima dešros, nežinomas  apelsinų skonis, ar tiesiog kelionė į tokią egzotišką šalį kaip Ispanija.

2012 metai Lietuvos krepšinio sirgaliams labai sėkmingi, nes praėjus vos keliems mėnesiams nuo patriotiškai nuteikiančio sirgti už rinktinę dokumentinio filmo „Mes už… Lietuvą“, bei nelabai sėkmingo lietuvių pasirodymo Londono Olimpinėse žaidynėse gaunama dar viena priežastis džiaugtis. Visgi jeigu lyginsime šiuos filmus, tai be jokių kalbų ši juosta žymiai labiau lenkia aną tiek savo turiniu, tiek pastatymu, tiek dvasia. Žinoma, prie visko prisidėjo ir pati istorija bei laikotarpis, apie kurį yra pasakojama šiame filme. Senų mačų kadrai, interviu, namų sąlygomis filmuoti fragmentai iš krepšininkų buities puikiausiai papildo šią juostą nostalgija praėjusioms dienoms. Pilkas Sovietmečio laikotarpis, cenzūra, ribos, kuriose žmonės turėjo kankintis, buvo sudraskytos į gabalėlius po nepriklausomybės atgavimo, tačiau įtvirtinti savo žodį „Aš“ lietuviams padėjo itin svarbus įvykis Olimpiadoje. Prisimindami tuos niūrius laikus, vieni su šypsena lūpose, kiti su ašaromis akyse, legendinės rinktinės krepšininkai, kuriems irgi atsivėrė daug durų po bronzos medalių laimėjimo, sukuria magiją ir neišdildomą viso filmo įspūdį, po kurio peržiūros nelieka nieko kito, tik atsistoti ir ploti, nes tiek jausmų, tiek nuoširdumo, tiek meilės įlieti į išsakytus žodžius yra be galo sunku, todėl jie nusipelno dar didesnės pagarbos. Filmas puikiai vaizduoja mūsų šalies ateitį ir dabartinius krepšininkus, kurie yra labiau panašūs į parodiją, nei į atletus. Būtent filmo dėka mes matome, jog kadaise žaidė vyrai, o dabar reklaminių skydų ir milijoninių kontraktų vergai, kuriems nerūpi šalies įvaizdis tarptautinėje krepšinio arenoje, ką ir įrodo paskutinės Olimpinės Žaidynės. Karščiausios akimirkos iš Barselonos, kruvina kova, privedusi prie įsimintinos pergalės, pasodrina dar labiau šią unikalią juostą. Žinoma, neapsieita ir be politinės propagandos, visgi šiek tiek yra pažeminta Rusija, bet tuo pačiu patriotiškumo efektas išlaikytas nuo filmo pradžios iki jo galo.  Netrūksta humoro, sodraus humoro, be jokių nešvankybių, tiesiog vyriški, šmaikštūs pokalbiai apie viską. Apskritai, juosta yra ir kaip apeliacija šiuolaikiniam jaunimui dėl jo vis didesnės degradacijos, nes galbūt šios juostos poveikis sugebės parodyti, kaip sunkiai buvo kovota dėl laisvės, o kaip niekingai ji dabar išnaudojama.

Kas liečia filmo techninę pusę, reikėtų paminėti puikiausią garso takelį su nuostabiomis dainomis, kurios viso filmo metu skamba lyg varpai, dėka kurių nukeliaujama į rodomą juostoje laikotarpį bei tiesiog jaučiama praeities atmosfera. Be priekaištų pateikiamo montažo dėka tiesiog pasineriama į sukurtą siužetinę liniją.

Daug krepšinio legendų, prilygstančių aktorių žvaigždynui, kurie pateikia save visai kitokiu kampu. Atsipalaidavę Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis ir jų šmaikščiai papasakotos istorijos, įsimintinas Valdemaras Chomičius bei Rimo Kurtinaičio ašaros, vertos Oskaro apdovanojimo, kiekvieną akimirka malonina žiūrovą savo šiluma ir energija, sklindančia iš ekrano pusės, o tai tiesiog puikiausia pagarba žiūrovui, kuris žiūrės ir kartu jaudinsis su rinktinės didvyriais.

„Kita svajonių komanda“ – tai labiausiai įsimintinas šiuolaikinio lietuviško kino darbas, kuris su kiekviena rodoma minute vis labiau jaudina, glosto širdį bei tiesiog savo gilia potekste duoda peno apmąstymams apie tai, iki ko virsta dabartinė naujos kartos visuomenė palyginus su dvidešimties metų senumo laikotarpiu, kai Lietuvos valstybė sugebėjo išsivaduoti nuo Sovietų Sąjungos plieninių gniaužtų. Filmas ne apie krepšinį, filmas apie tikėjimą ir stebuklą.

Vertinimas: 10/10

%d bloggers like this: