Monthly Archives: August 2012

Demonas viduje / The Possession


Premjera: Rugpjūčio 31, 2012
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 31, 2012
Indeksas: N13
Trukmė: 92 min.
Žanras: Siaubo, trileris
Šalis: JAV
Režisavo: Ole Bornedal
Vaidina: Jeffrey Dean MorganKyra SedgwickMadison DavenportNatasha CalisGrant Show

IMDB – 6.2/10
RottenTomatoes – 31/100
Metacritic – 42/100

Filmo biudžetas – 14 000 000 $

Bendros pajamos – 76 691 449 $

Siužetas

Antro pasaulinio karo veteranas aukcione įsigija natikine dėžutę. Joje gyvena pikta dvasia. Dėžutė keliauja iš rankų į rankas, tačiau visi savininkai gyvena neilgai.

Buvaukine.lt sako:

„Pandoros skrynia“

Danų kilmės kino kūrėjas Ole Bornedalas, režisavęs 2002 metų dramą „Aš – Dina“, kriminalinį 2007 metų trilerį „Dar viena meilės istorija“ bei tais pačiais 2007 metais pasirodžiusį mokslinės fantastikos žanro filmą „Pavaduojanti mokytoja“, antrą sykį bando įsitvirtinti Holivudo žemėje po visai nesėkmingo 1998 metų siaubo trilerio „Naktinis budėjimas“. Pasikvietęs į pagalbą kultinės siaubo žanro trilogijos „Piktieji numirėliai“ kūrėją Samą Raimį, plačiajai auditorijai labiausiai žinomą už senosios „Žmogaus Voro“ trilogijos sukūrimą, Europos režisierius pristato šiurpą keliančią juostą, sukurtą pagal neįtikėtinus tikrus įvykius.

Pasaulis pilnas daugybės neatskleistų paslapčių, jog kartais yra geriau, kad kai kurios paslaptys taip ir išliktų neatskleistos. Tuo greitai įsitikins vienos mažos mergaitės tėvas. Po tėvų skyrybų mažoji Ema gyvena su mama, tačiau jos taip mylimas tėtis Klaidas neapleidžia dukros bei savaitgalius leidžia kartu. Eilinį kartą pasiėmęs dukrą bendram laiko praleidimui, Klaidas net nenutuokia, kas jo laukia. Mergaitė, nuėjusi į kaimynų kiemo išpardavimą, tarp gausybės daiktų surado seną ir padėvėtą relikviją su senoviniais užrašais, kuri iš karto krito jai į akis. Iš pirmo žvilgsnio antikvarinė dėžutė atrodo kaip gražus interjero aksesuaras, tačiau Ema net nenutuokia, kad joje slypi blogis, bandantis išlįsti iš savo kapavietės. Atidariusi prakeiktą dėžę, mergaitė išlaisvino demoną, kurio neįmanoma sustabdyti. Į kovą su antgamtinėmis jėgomis dėl dukters sielos stojęs Klaidas privalo sunaikinti blogį, kol jis nesunaikino jo vaiko bei kitų nekaltų žmonių.

Kiekvienais metais pasirodo keli siaubo bei mistikos žanro filmai, kuriuos įkvėpia istorijos pagal tikrus įvykius. Labiausiai ,žinoma, madingos juostos apie egzorcizmus, su kuriais dažnai žaidžia Holivudinės studijos. Kaip bebūtų liūdna, tačiau tarp žiūrovų yra didėlė paklausa tokios pačios idėjos filmams, kuriais kiekvienais metais vis banaliau nori pamaitinti filmų kūrėjai. Paklausa yra, todėl prodiuseriams su režisieriais rūpintis dėl filmo kokybės nereikia visiškai ir tokiu būdu žiūrovai gauna tokius „šedevrus“ kaip 2012 metų pseudo dokumentinę juostą „Demonas viduje“, 2011 metų mistinį trilerį „Egzorcizmas“ ar 2009 metų realistiškai pateikta „4-ajį lygmenį“, o ką jau kalbėti apie „Pjūklo“ pasirodymo tradiciją per Helovyną pasiglemžusią naująja franšizę „Paranormalūs reiškiniai“. Šiuo atveju pati istorija yra pateikiama ganėtinai išradingiau už ankstesnius tokio pobūdžio filmus, tačiau reikėtų atkreipti dėmėsį į tai, kad filmo reklaminiuose plakatuose puikuojasi užrašas apie istoriją, sukurtą pagal tikrus įvykius, kas iš karto numenkina šį darbą. Banali iki negalėjimo scenarijaus pradžia, kurią sutinkame vos ne kas antrame siaubo filme, ir nesvarbu, ar tai apleistas namas, knyga ar dėžė, viskas prasideda tokia pačia schema, tačiau kas užkliūna būtent šiame filme, tai originaliai pateikiama demono istorija, nors ir pati filmo pabaiga yra pagirtina, bet iki tokių juostų kaip kultinis 1973 metų „Egzorcistas“ ar 2005 metų siaubo trileris „Emilės Rouz egzorcizmas“ yra labai toli, ypač atmosferos atžvilgiu. Pritrūko siaubo ir įtampos atmosferos, vos keli šiurpūs vaizdai, kurie sukelia labiau šleikštulį nei baimę, todėl šią juostą pavadinti pilnaverčiu siaubo filmu niekaip negalima. Efektingų scenų taipogi labai mažai, nors einant link pabaigos kompensuojamas jų nebuvimas per kelias minutes trukusią kovą dėl mergaitės sielos. Šis filmas nesukelia jokių didesnių emocijų, kurių dėka būtų galima sakyti, jog žiūrovams šį kartą pasisekė ir jiems buvo pristatytas tikras siaubo filmas, o ne eilinis  nevykęs bandymas žaisti egzorcizmo tema kine remiantis reklama apie tikrus įvykius.

Svarbiausias siaubo žanro aspektas yra šiurpą keliantis garso takelis, kurio dėka žiūrovas patiria tikrą baimės jausmą bei košmarą viduje. Šio filmo muzikinės kompozicijos ganėtinai neblogai suderintos su kai kuriomis siaubo scenomis, tačiau jos nesugeba perteikti visos siaubo atmosferos, kuri lydi juostą. Jeigu kas ir atsakingas už neblogai pateiktą visos juostos visumą, tai yra filmo operatorius Danas Laustsenas, kuris atidirbo pilnai už visus. Efektingai pateiktos scenos tik iš vizualinės pusės, tačiau jos sudaro nemažą pamatą visam filmui, sukuriant nenuobodų kovos su demonu spektaklį. Vizualinių efektų irgi netrūksta, bet labai jau jie nekokybiškai pateikti, o kai kur galima pastebėti ir visiškai kompiuterizuotus momentus tokios kokybės, kurią galima buvo matyti dar prieš dešimt metų, kai kinuose karaliavo „Žmogus voras“ to paties Samo Raimio, kuris ir prodiusavo šį projektą.

Filmas negali pasigirti pirmojo ryškumo žvaigždėmis, tačiau pagrindinio vaidmens atlikėjas Jeffrey Deanas Morganas, daugeliui žinomas iš puikios grafinės novelės „Stebėtojų lygos“ ekranizacijos komedijanto vaidmens, sugeba vienas ant savo pečių nešti šią juostą. Vienas iš nedaugelio talentingų bet neteisingai nepripažintų Holivudo aktorių vien savo charizma užtemdo visus, o ir žiūrint visą filmą akys koncentruojasi ties jo vaidinamu personažu, bet ne pačia istorija. Puikiai įkūnytas personažas, nors gal šiek tiek per sausai atskleistas bendrame viso filmo fone. Dukters vaidmenį, dėl kurios smalsumo ir prasidėjo visos bėdos, ganėtinai neblogai suvaidino jaunoji Natasha Calis, kuri būdama dar tokio jauno amžiaus parodė savo talentą bei drąsiai gali konkuruoti ateityje su Fanning seserimis. Visas kitas aktorių kolektyvas blankiai, tikrai blankiai pasirodė, todėl netikroviškos vaidybos dėka irgi buvo gautas gan silpnas efektas.

„Demonas viduje“ – tai visiškai nepateisinęs lūkesčių siaubo žanro eilinis banalus vidutiniokas, kuris savo pasikartotinu scenarijumi iš kitų tokio pat pobūdžio juostų  apie egzorcizmus sukuria aplink save neigiamą aurą dėl originalumo stokos iš kūrėjų pusės. Įkvėptas pagal tikrus įvykius filmas taip netikroviškai pateikia visą šią netikėtiną istoriją, jog viskas, kas yra rodoma ekrane, labiau primena juokingą farsą, nei tiesą.

Vertinimas: 3/10

Karo gėlės / The Flowers Of War


Premjera: Gruodžio 16, 2011
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 31, 2012
 
Indeksas: N16
Trukmė: 146 min.
Žanras: Drama, istorinis , karinis
Šalis: Kinija
Režisavo: 
Yimou Zhang
Vaidina:
 Christian BaleNi niXinyi ZhangTong DaweiPaul Schneider

IMDB – 7.6/10
RottenTomatoes – 40/100
Metacritic – 46/100

Filmo biudžetas – 94 000 000 $

Bendros pajamos – 76 311 434 $

Siužetas

1937 metais Kinijoje, vykstant karui tarp Japonų ir Kinų, į vietinę bažnyčią atvyksta kunigas, kuriam lemta tapti to kaimelio gynėju ir gelbėtoju.

Buvaukine.lt sako:

„13 drąsių moterų“

Nusipelnęs Kinijos režisierius Zhangas Yimou, kuris savo filmografijoje gali pasigirti trimis Oskarų nominacijomis už geriausią užsienietišką filmą su 1991 metų drama „Džu Dou“ , 1995 metų istorine drama „Pakelti raudoną žibintą“ bei 2002 metais pasirodžiusia nuotykių juosta „Bevardis“, pristato antrą kinų kinematografijos istorijoje pilnai valstybės finansuojamą projektą, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka pirmo ryškumo Holivudo žvaigždė. Režisierius kartu su aktoriumi Christianu Bale‘u kviečia į kupiną skausmo, nevilties bei purvo kelionę po karo nualintą kinų miestą Nankiną, kuriame vienoje bažnyčioje slepiasi būrys mokinių, visiškai praradusių viltį išsigelbėti.

1937 metai. Kinija yra visiškai nualinta nuo japonų karo veiksmų šalyje, kiekviename kampe tik smurtas, ugnis, prievartavimai, liūdesys, kraujas bei purvas. Amerikietis Džonas atvyksta į siaubingai nuniokotą miestą Nankiną palaiduoti mirusio kunigo ir pats papuola į karinių veiksmų epicentrą. Apsistojęs bažnyčioje, kurioje slepiasi būrys mokinių, vyras ieško tik būdo pasipelnyti bei apvogti vaikus, tačiau neužilgo atvykusios prostitutės priverčia Džoną neskubėti, o kartu ir prisiimti atsakomybę dėl nekaltų jaunuolių. Apsivilkęs kunigo drabužiais, amerikietis privalo apsimesti bažnyčioje gyvenančiu Dievo tarnu prieš priešiškai nusistačiusius japonų karius, nes tik jo rankose yra visų ten besislapstančių likimas.

Visas šis kraupus įvykis yra sukurtas pagal tikrais faktais paremtą istoriją, todėl žiūrint bendrai iš istorinio konteksto, režisieriaus dėka gaunamas kokybiškas be jokių pagražinimų produktas. Patį filmą pradžiai reikia skelti į dvi žanrines dalis, karo bei dramos, o po to dar ir pačią siužetinę linija į tris tam tikras istorijas ir personažų likimus. Beveik iki paties vidurio filmas yra kupinas efektingų karinių veiksmų, brutaliausių scenų, nevilties bei žmonių charakterių pristatymų, tačiau jau antroje juostos pusėje viskas apsiverčia ir žiūrovas gali stebėti emocionaliai pateikiamą dramą. Visgi balansavimas tarp žanrų yra išlaikytas pakankamai gerai, nes nei viename pateiktame kadre nesijaučia kokio nors diletantiško sprendimo iš kūrėjų pusės, o ypač padėkoti reikėtų filmo režisieriui, nes jo darbas tikrai paverčia visą filmą puikiausiu reginiu tiek akims, tiek sielai. Jeigu pats filmas yra iš dviejų tam tikrų dalių, tai jo vidus ir siužetinės linijos eiga priklauso nuo trijų likimų. Visgi Džono personažas ir jo asmeninė tragedija bei kartu viso filmo eigoje kilimas iš pelenų bei transformacija einant link galo puikiausiai parodo žmogaus charakterio trapumą bei nepastovumą, žmogaus prigimties paslaptį. Mergaičių ir prostitučių  likimas irgi yra net labai susijęs, todėl bendras jų paveikslas nors ir yra akivaizdžiai priešingas, tačiau toks artimas, jog galima jį priskirti prie kreivo veidrodžio bendro vaizdo. Skaistybės bei nuodėmės metaforiškas paveikslas filmo herojų pavidale sudaro puikų dramatišką foną, o tuo labiau, jog pačios prostitutės yra atsidavusios dėl gėrio, kuris laužo visokiausius stereotipus apie seniausios profesijos atstoves. Kaip nebūtų gaila, bet kai juostos kūrimą kontroliuoja nacionalinė Kinijos kinematografijos asociacija, be nacionalistinio iškilimo bei propagandos neapsieinama, kas šiek tiek palaužo filmo dvasią su politiniais motyvais. Pats filmas tai tarsi atsakas Japonų šalies iškiltai geišų kultūrai, kuri yra puikiai pavaizduota amerikiečių 2005 metų dramoje „Geišos išpažintis“. Puikiai pavaizduotas juostoje prostitučių amatas, gundymo įgūdžiai bei pokalbiai apie tam tikras karo metų vilioklių paslaptis. Žiūrint į galutinį viso filmo vaizdą susidaro nuomonė, jog nesvarbu ar vaikas, mokinys, kunigas ar prostitutė — karo metu kiekvienas yra lygus ir kiekvienas gali tapti didvyriu, kuriuo šioje juostoje tapo būrys prostitučių. Liūdnas, pesimistiškas paskutinis filmo akordas, nuteikiantis melancholiškai nuotaikai, akivaizdžiai parodo, jog kilus pavojui yra žmonių, kurie sugeba paaukoti save dėl kilnaus tikslo.

Visas filmas yra perpildytas nuostabiausiomis dekoracijomis sudarant brutalų karo padarinių vaizdą, o ir, žinoma, labai autentiškai kiekviename kadre viskas pateikta. Kitas svarbesnis aspektas yra garso takelis bei be jokio kompiuterio pagalbos sukurti mūšiai pasitelkiant senas geras pirotechnikos specialistų gudrybes, kurių dėka gaunamas realistiškas karo veiksmų vaizdas. Kaip bebūtų gaila, tačiau viską gadina labai jau nevykęs operatoriaus darbas, kuris kaip tyčia norėdamas sugriauti puikiausius režisieriaus sukurtus juostos pamatus blogai elgiasi su objektyvu, o norėdamas sukurti realistišką drebančios kameros efektą važiuoja tiesiogiai į lankas parodydamas iš blogiausios pusės kvapą gniaužančias batalijų scenas. Atmetus blogą operatoriaus darbą, filmas savo realistiška atmosfera sugeba perteikti visą karo siaubą efektingais bei kraują stingdančiais vaizdais.

Pagrindinio personažo atlikėjas bei didžiausia filmo žvaigždė, aktorius Christianas Bale‘as, kaskart pasirodydamas kino ekranuose sugeba nustebinti tiek puikiai pateiktu personažu, tiek puikiausia vaidyba. Šis filmas ne išimtis. Filmuodamasis visiškai kitame pasaulio krašte aktorius demonstruoja visišką savo talentą bei puikiausiai įkūnija Džono personažą. Tiek emocijų, dramatizmo, aistros retai tenka pamatyti, o bendrame visų aktorių fone jis, tiesiogine to žodžio prasme, atrodo kaip genijus. Kiniečių aktorių kolektyvas padoriai pasirodo, kiekvieną sceną atidirbo pakankamai gerai, bet įsiminamo personažo iš visų galima paminėti tik nebent dramatiškai suvaidinusi Džordžą  Tianyuaną Huangą, kuris savo vaidyba užgožia visus kitus azijiečių aktorius.

„Karo gėlės“ – tai pakankamai rimta drama apie karo nualintos Kinijos siaubingus padarinius žmonėms. Brutaliai tikroviškas žvilgsnis į liūdną istoriją, sukurtą pagal tikrų įvykių motyvus,  apie trylika drąsių moterų, nepabijojusių stoti akis į akį su priešu bei savo atsidavimu išgelbėti nekaltus vaikus nuo siaubingos lemties. Nors filmas yra perpildytas propagandos, tačiau jis neša savyje kažką daugiau, nei paprastą kritiką Japonų šaliai, tai filmas apie tikrą atsidavimą, meilę artimam bei tikėjimą.

Vertinimas: 8/10

Patrulių zona / The Watch


Premjera: Liepos 27, 2012
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 31, 2012
Indeksas: N13
Trukmė: 102 min.
Žanras: Komedija
Šalis: JAV
Režisavo: Akiva Schaffer 
Vaidina: Jonah HillBen StillerVince VaughnBilly CrudupRichard Ayoade 

IMDB – 5.6/10
RottenTomatoes – 17/100
Metacritic – 36/100

Filmo biudžetas – 68 000 000 $

Bendros pajamos – 67 968 770 $

Siužetas

Komedija, pasakojanti apie keturis vyrukus, nusprendusius apsaugoti savo gimtąjį miestelį nuo jį puolančių ateivių.

Buvaukine.lt sako:

„Medžiotojai“

Vieno populiariausių naujos kartos Holivudo komedijos žanro scenaristų bei aktorių, šmaikščiojo Setho Rogeno dėka, naujame tūkstantmetyje papūtė itin sėkmingas permainų vėjas į nuvalkiotų komedijų langą su sėkmingais projektais kaip „40-ies ir vis dar skaistus“, „Kietakiaušiai“, „Užkibo“.  Parašęs scenarijų Sethas kartu su filmo režisieriumi Akiva Schafferiu, kuriam tai yra antras pilnametražis darbas po 2007 metų sarkastiškos komedijos „Karštos sėdynės“, pristato pilną ironijos, pašaipos bei parodijos juostą su ryškiausiomis šio žanro žvaigždėmis.

Mažo miestelio gyvenimas ramiai teka savo vaga. Kiekvienas gyventojas pažįsta vienas kitą, kiekvienas yra draugiškas bei malonus, tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojom, kai keistomis aplinkybėmis miršta miestelio prekybos centro apsauginis. Prekybos centro vadybininkas Evanas, kuris negali susitaikyti su savo darbuotojo netektimi, organizuoja specialią patrulių komandą, kuri privalo saugoti miestelį nuo panašių nelaimių. Į vyro organizuojamą būrį prisistatė trys skirtingų pažiūrų ir pomėgių vaikinai, kuriems tai atrodo puiki pramoga bei kartu šansas parodyti save visai kitokiame amplua. Jie net nenutuokia, kad greitu metu susidurs su tikrai rimta bėda, kurios pasekmės miesteliui gali būti katastrofiškos.

Kiekvienas naujas filmas, kuriame figūruoja Setho Rogeno pavardė, yra vertas ilgiausio laukimo, o dar kai aktorių kolektyvą papildo tokie savo žanrinės srities asai, tai projektas tampa vienu laukiamiausių metų darbų, todėl galima laukti arba didžiausio nusivylimo arba išties puikios pramogos. Šį sykį visgi tenka nusivilti viskuo, kas yra pateikiama šioje juostoje. Žinoma, atkreipti dėmesį reikia į tai, jog pats filmas pristatomas kaip pašaipa iš visokiausių Amerikos žemėje populiarių kaimynų būrių, kuriems tokio pobūdžio patruliai tik pretekstas pabėgti iš namų nuo kasdieninės rutinos, tačiau viskas gal ir būtų neblogai, jeigu ne banaliausiai įterpti ateiviai, kurie ir sugriauna visą filmo smagumą. Juokelių pačiame filme yra pakankamai nemažai, bet visgi net puikiai apgalvoti pokštai neužgožia beviltiško absurdo pateikiamo ateivių fone. Kaip ir galima tikėtis iš Setho Rogeno pusės, neapsieita be rasistinių, nacionalistinių bei seksualinių mažumų pajuokos juokelių, kurie personažų dialoguose sudaro ganėtinai didėlę dalį. Vos tik keli neblogai sukurti epizodai iš daugybės banaliausiai pateiktų ir jau nuvalkiotų kituose komedijose leidžia filmą priskirti prie vieno didžiausių šių metų nusivylimų šiame žanre, nes tokio beviltiško absurdo reikėtų paieškoti su žiburiu. Apskritai, atsižvelgiant į ilgametį darbą, kurį atlieka Sethas Rogenas paskutiniuosius dešimt metų Holivude, tai būtų jo didžiausias karjeros nuosmukis, nes net 2009 metų komedija „Stebėk ir raportuok“ palyginus su šiuo filmu atrodo kaip puikiausias darbas. Deja, bet tenka pripažinti, jog net geriausi kartais patiria fiasko.

Vienas efektingiausių juostos variklių visgi yra garso takelis, kuriame dominuoja repo bei r‘n‘b stiliaus dainos, kurios nuo pačios pradžios iki galo lydi šį nepilnavertį projektą. Be aštrių Amerikos juodaodžių muzikinės kultūros kompozicijų yra girdimos ir soulo ar roko dainos, tačiau labiausiai nustebina puikiausiai meksikietiškai interpretuota kultinė 1964 metų daina, sukurta Simono ir Garfunkelo dueto „The Sound Of Silence“, kurią specialiai parašė pagerbti nužudytą JAV prezidentą Johną F. Kennedy. Nors dainos iš dalies kompensuoja filmo spragas, tačiau į akis krenta blogas juostos montažas, kurio dėka siužetinės linijos pateikimas yra labai neapgalvotas žiūrint į bendrą viso filmo vaizdą. Ateivių dizainas bei grimas labai jau primena Ridley Scotto „Svetimo“ bei ateivių interpretaciją iš 2009 metų filmo „9-asis rajonas“. Didžiausia nuostaba yra tik vieninteliems specialiesiems efektams, kurių filme yra pakankamai daug, o ir jie labai jau kokybiškai sukurti. Apskritai, tai tik veiksmo scenos su kompiuteriniais efektais ir atrodo efektingai visos juostos eigoje.

Iš marketingo pusės, nors ir koks būtų blogas filmas, tačiau tokios pavardės kaip Stillero ar Hillo  yra puiki reklama pritraukti kuo daugiau žiūrovų į kino sales. Visas pagrindinių aktorių kvartetas atidirbo savo personažus pakankamai gerai, nors ir buvo kelios vietos, kur matėsi aktorių beviltiškumas. Grojantis pirmuoju smuiku aktorius Benas Stilleris neparodo nieko įsimintino palyginus su ankstesniais jo pasirodymais kine, tačiau visgi jo charizma sugeba užgožti ne vieną šioje juostoje. Vis labiau įsitvirtinantis Holivude komikas Jonahas Hillas šį kartą įkūnijo ganėtinai netipišką jam personažą, tačiau nors ir kaip jis stengėsi, bet visgi šis amplua viso filmo eigoje nelipo jam, o ir pats Jonahas atrodo kaip ne savo lėkštėje. Šmaikštusis Vince‘as Vaughnas sugeba įnešti didžiulės energijos bei savo iškalbos sugebėjimu priverčia visą kvartetą  atrodyti nepilnavertiškai prieš jį. Nors ir nelabai žinomas, tačiau pakankamai talentingas Richardas Ayoade‘as, suvaidinęs Džamarkuso vaidmenį, taipogi įneša nemažai energijos, tačiau būtent jo pateikiamas personažas, priešingai nuo Vince‘o, turi didesnę svarbą visoje šioje absurdiškoje istorijoje apie netipiškus patrulius. Apmaudu, jog tokio kalibro komedijų specialistai sutiko vaidinti tokiame filme.

„Patrulių zona“ – tai pakankamai šmaikštus ir be proto kvailas filmas, turintis savyje tiek pozityvios energijos, jog visas jame rodomas banaliausias absurdas tiesiog virsta į neblogai pateiktą keturių aktorių asmeninį šou, kurio metu žiūrovas gali tik stebėti kvarteto kvailiojimus atitrunkant nuo blogai parašyto scenarijaus bei jo įgyvendinimo plačiajame ekrane.

Vertinimas: 4/10

Paryžiaus monstras / Monster in Paris


Premjera: Spalio 19, 2011
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 24, 2012
Indeksas: N7
Trukmė: 90 min.
Žanras: Animacija
Šalis: Prancūzija
Režisavo: Bibo Bergeron 
Vaidina: Danny HustonCatherine O’HaraAdam GoldbergVanessa ParadisBob Balaban

IMDB – 6.6/10
RottenTomatoes – 82/100

Filmo biudžetas – 30 000 000 $

Bendros pajamos – 20 829 154 $

Siužetas

Visas Paryžius bijo monstro, kuris pasirodo visai nekenksmingas ir jį patį reikia gelbėti.

Buvaukine.lt sako:

„Paryžiaus utelė“

Režisavęs tik Holivudo žemėje, prancūzų multiplikatorius Bibo Bergeronas, kurio dėka žiūrovai galėjo džiaugtis pašėlusiais nuotykiais ieškant legendomis apipinto miesto aukso 2000 metų animaciniame filme „Kelias į Eldoradą“ bei pasinerti į vandenynų gilumas kartu su šmaikščiais jų gyventojais juostoje „Visa tiesa apie ryklį“, grįžta į gimtinę, kad pristatytų savo paties išgalvoto personažo ekranizaciją didžiajame ekrane. Pasitelkęs legendinio prancūzų prodiuserio Luco Bessono pagalbą, režisierius kviečia į stulbinančio grožio kelionę po dvidešimto amžiaus pradžios gyvybe alsuojantį Paryžių.

Dvidešimto amžiaus pradžios meilės mieste Paryžiuje pradeda dėtis nebūti dalykai. Gyvybingose miesto gatvėse žmonės su siaubu išeina į lauką, nes, pasak valdžios, jose kažkur slepiasi nematytas iki šiol padaras. Panikos apimti gyventojai turi vienintelę viltį – arogantišką narcisizmu sergantį komisarą Menotą. Tuo metu, kol vyksta intensyvios paieškos, siaubūną prijaukina vietinė dainininkė Liucilė, o kartu su visą laiką besipykstančiu tarpusavy išradėju draugu Rauliu bei jo kolega kino mechaniku Albertu bando apsaugoti netipišką svečią.

Visas šios gan neblogos animacinės juostos scenarijus ir siužeto pateikimas yra kažkur matytas, o bendras epizodų sulipdytas vaizdas tiesiogiai primena daugelį kino filmų. Pats Paryžius ir jo gatvėmis vaikščiojantis monstras — tai tiesioginis beveik to paties istorinio laikotarpio Niujorko atvaizdas, tik vietoje King Kongo, ropojančio į Empire State pastatą, mes gauname didelę utelę, kuri bėga nuo persekiotojų į Paryžiaus simbolį, Eifelio bokštą. Pati pabaisa parodoma labai jau metaforiškai ir brandžiai. Personažas puikiausiai  įkūnija visuomenės stereotipus pagal išvaizdą, o ne vidų, todėl finalinis Franko įvaizdis yra tiesioginė kritika ypač jaunam žmogui, kuriam šiais laikais svarbiau yra tuščias bet gražus savo išore saldainis. Kitas svarbus aspektas — palyginimas tarp žmogaus, turinčio viską, ir vargšo atsiskyrėlio, kuriam gyvenimas yra negailestingas. Filmą galima apibūdinti kaip palyginimų mišrainę, o tai padaro ją labiau brandžia, nors kartu ir monotoniška bei pilka kai kuriuose momentuose. Valdžios karikatūra bei medalių svarba akivaizdžiai įrodo, kad tai tik nieko vertas pripažinimas, užtikrinantis valdžioje esančių asmenų populiarumą. Nemažas dėmesys taipogi skiriamas kinematografijai bei jos pradininkams, pionieriams kaip Georgesas Meliesas, o kartu su Alberto personažu galima nors ir akimirkai pasinerti į kino pradžios užkulisius. Platoniškos meilės pavyzdžiai pabrėžti su kiekvienu pagrindinės herojės sprendimu, o tai net labai puikus būdas subtilia forma parodyti šio nuostabaus jausmo galią jaunam kino žiūrovui. Humoro ne per daugiausia yra, nors, kaip ir daugelyje europietiškos animacijos filmų, akivaizdžiai matosi amerikietiško standarto sekimas priklijuojant juostai bukus ir seniai jau nuvalkiotus pokštus nevėkšlos tematika. Detaliai pateikiamos Paryžiaus gatvės sukuria nemažą, o gal net didžiausią juostos grožį, nes nuo kiekvieno kadro vis labiau dvelkia senovinė šurmuliuojančių nuo gyvybės gatvių atmosfera.

Vizualiai filmas žinoma nusileidžia Holivudinei produkcijai, kuriai investuojami šimtai milijonų, tačiau atsižvelgus į gan kuklų biudžetą filmas atrodo išties kokybiškai. Puikiai parinktos spalvos, objektų detalizavimas, o kartu ir personažų individualumas, žmogiškumas, gyvybingumas. Kitas svarbus visos juostos aspektas yra garso takelis bei puikiausios dainos. Užburiančio grožio dainų atlikimas prisideda prie prancūziškos atmosferos, nes monotoniškai ir be galo nuobodžiai pateikiamos scenos dainų dėka vėl tampa gyvos. Filmo trimatis efektas neblogas, nors visgi Lucas Bessonas galėtų pritraukti geresnę technikų komandą turėdamas tokius ryšius su Holivudo studijomis.

Nuostabus, pirmo ryškumo prancūzų aktorių kolektyvas, įgarsinęs visą filmą, atliko jam skirtą darbą be jokių priekaištų, bet didžiausių ovacijų visgi verta subtilioji Vanessa Paradis. Kiekviena jos sudainuota daina prilygsta  angelų chorui. Nuostabaus balso bei talento aktorė savo atlikimu puikiausiai sugebėjo užburti visą juosta.

„Monstras Paryžiuje“ – tai šiltas animacinis filmas su tam tikru gerai filmo kūrėjų apgalvotu pamokančiu moralu. Puikių dainų bei jų atlikimo Vanessos Paradis balso dėka, juosta užburia su kiekviena savo kokybiškai pateikiama scena, nors monotoniškas bei pilkas veiksmas sudaro nemažą viso filmo dalį.

Vertinimas: 6/10

%d bloggers like this: