Monthly Archives: July 2012

Pakvaišęs tėtis / That’s My Boy


Premjera: Birželio 14, 2012
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 3, 2012
Indeksas: N16
Trukmė: 116 min.
Žanras: Komedija
Šalis: JAV
Režisavo: Sean Anders 
Vaidina: Adam Sandler, Andy SambergLeighton MeesterVanilla Ice, James Caan

IMDB – 5.0/10
RottenTomatoes – 22/100
Metacritic – 30/100

Filmo biudžetas – 70 000 000 $

Bendros pajamos – 57 719 093 $

Siužetas

Dar būdamas paauglys, Donis tapo tėvu ir augino savo sūnų Todą iki 18 gimtadienio. Dabar, po daugybės nesimatymo metų, Todo gyvenimas pradeda griūti, kai prieš pat jo vestuves vėl pasirodo Donis.

Buvaukine.lt sako:

„Tėtis-psichas“

Vienas populiariausių Amerikos komikų, aktorius ir prodiuseris Adamas Sandleris visiškai nenuleidžia rankų po 2011 metais patirto fiasko dėl blogiausios jo karjeroje juostos „Džekas ir Džilė“. Triuškinantis neigiamų atsilepimų rezultatas tiek iš gerbėjų, tiek iš kino kritikų privedė iki to, jog komedija visuose „Auksinių aviečių“ apdovanojimų  nominacijų kategorijose už blogiausius metų pasiekimus kino industrijoje triumfavo ir tuo pačiu giliai smogė aktoriaus reputacijai. Atsigavęs po tokio stipraus nokauto, Adamas Sandleris kartu su „Seks turo“ režisieriumi Šonu Andersu pristato šmaikščią ir vulgarią komediją apie tikrus vyriškus santykius tarp tėvo ir sūnaus.

Donis dar būdamas paauglys suviliojo savo mokytoją, su kuria ilgą laiką turėjo lytinius santykius. Moteris jam parodė tikrą malonumo oazę, tačiau geri dalykai greitai baigiasi, o išaiškėjus tiesai apie suaugusios moters lytinius santykius su nepilnamečiu, mokytoja buvo apkaltinta jaunuolio tvirkinimu ir priversta kalėti trisdešimčiai metų. Gimęs nuo šios trumpos bei aistringos meilės vaisius Hanas gyveno ir augo su savo tėčiu, kol jam nesukako aštuoniolika metų ir jis nepabėgo nuo Donio. Sukūręs naują, stabilų gyvenimą bei susiruošęs susituokti jaunuolis net nenutuokia, jog greitai viskas pasikeis, nes prie jo namų slenksčio jau stovi tikrų tikriausia atominė bomba vardu Donis.

Adamas Sandleris visgi nesugebėjo pasimokyti iš savo klaidų, kurias atnešė jo paskutinis „genialus“ darbas vardu „Džekas ir Džilė“. Vėl visas filmas yra orientuotas ties vulgarumu, tualetiniu humoru bei, žinoma, šlykščiausiomis scenomis, kurios kartais sugeba šokiruoti žiūrovą. Atsižvelgus į tai, jog aktorius vis labiau spjauna į veidą savo gerbėjams, jis turi kažkokį magnetą, dėl kurio žmonės eina ir žiūrį eilinį nevykusį jo spektaklį. Turintis puikaus tiek aktorinio, tiek komedijinio potencialo, kuris puikiausias yra atskleistas filmuose „Juokingi žmonės“ ar „Viešpats virš manęs“, jis pasirenka banaliausią kelią pristatyti save kino pasaulyje įsitvirtinant su eilinėmis neįdomiomis komedijomis. Šiame naujausiame komiko pasirodyme didžiajame ekrane  visiškai nesimato jokio progreso, nors, žinoma, šį kartą yra keletas ganėtinai šmaikščių scenų, bet apskritai tas pats per tą patį. Alkoholis, prostitutės, nuogi užpakaliai ir krūtinės, daug keiksmažodžių su banaliausiomis frazėmis. Vis labiau pastebima tendencija tokio lygio filmuose rodytis praeityje, o ypač devintajame dešimtmetyje užgesusioms žvaigždėms. Spektaklis lygus ironiškai satyrai, kurią puikiausiai įgyvendino „Vedęs ir turi vaikų“ serialo kūrėjai, tik skirtumas toks, jog ten viskas buvo labai juokinga, o čia tiesiog graudus vaizdas. Tėvo ir sūnaus santykis, kai jie susimato po tiek metų, labai sintetiškai parodytas, daug sureikšmintų scenų, kuriose matosi atgaila už visas praeityje padarytas tėvo klaidas, kurios priveda iki nonsenso ribos tarp komedijos ir dramos. Vienintelis neblogas filmo scenarijaus momentas, tai įdomiai pateikta pabaiga, nors ir banaliausias filmo finalas, bet jis tarsi atgaiva viskam, ką surengė Adamas Sandleris.

Labai didelis pliusas yra filmo garso takeliui, nes jis pagyvina veiksmą ties kiekviena banaliausia scena. Grupės Kiss mega hitas „I was made for loving you“,  Rush daina „Limelight“, arba roko legendos Deff Lepard pasididžiavimas „Rock of ages“ suteikia aštrumo kiekvienu kompozicijų skambėjimu, o šmaikščiai ir kartu juokingai pateikiamas repo „legendos“ Vanilla Ice firminis ir vienintelis hitas „Ice ice baby“ nostalgiškai nukelia į tuos pašėlusius laikus, kai buvo madinga nešioti parašiuto formos kelnes. Operatoriaus darbas visai vykęs, nes kai kurios scenos buvo tiesiog puikiai nufilmuotos parodant vulgariausias scenas iš netikėčiausių rakursų, kurie vos neprilygsta lengvam porno .

Filmo žvaigždė Adamas Sandleris vėl įkūnija pakvaišėlį, kuris iš išvaizdos netgi labai panašus į jo visur kišamą Haną Solą iš „Žvaigždžių karų“, kaip buvo filme pajuokavusi viena moteris. Tas pats kvailas ir visiškai jau neįdomus ligoto žmogaus balsas, bei betono lygio užstingusi mimika. Kam tikrai nėra gaila pagyrų, tai Andy Sanbergui, kuris ir išlaikė visa filmą ant savo pečių. Šmaikštus, o kartu ir vaidybos plane rodantis iniciatyvą aktorius paverčia neskoningą Sandlerio šou Sanbergo šou. Puiki, kerinti bei seksuali, o kas galėtų pagalvoti, jog tokio amžiaus Susan Sarandon sugebės taip pritrenkiančiai atrodyti. Visos juostos talismanas be abejo yra buvęs reperis Vanilla Ice, kuris nors ir trumpam buvo įėjęs į muzikos pasaulį, bet po savo hito paliko nemažą dėmę hip hopo kultūros vystymuisi. Visiškai pasikeitęs bei raumenų priaugęs Milo Ventimiglia taipogi filmui suteikė nors kažkiek žavesio savo juokingu personažu, nors tai tiesiog puikiai įgyvendinta JAV karininko karikatūra. Antraplaniai personažai, iš kurių būtų galima paminėti gražuolę dainininkę Ciara, bei visada šokiruojančią Luenell, pasidarbavo iš peties.

„Pakvaišęs tėtis“ – tai nieko neišskiskirianti eilinė Adamo Sandlerio vulgari komedija, kuri savo turiniu šiek tiek lenkia nieko vertą praeitų metų „Auksinių aviečių“ ceremonijos hitą, tačiau visgi aktorius su šiuo darbu vis labiau įklimpsta į savo karjeros susidorojimo bedugnę, iš kurios kelias atgal bus labai sunkus ir varginantis.

Vertinimas: 4/10

Advertisements

Šokis hip-hopo ritmu. Revoliucija / Step Up Revolution


Premjera: Liepos 27, 2012
Premjera Lietuvoje: Liepos 27, 2012
Indeksas: N7
Trukmė: 99 min.
Žanras: Romantinis, Muzikinis, Drama
Šalis: JAV
Režisavo: Scott Speer 
Vaidina: Kathryn McCormickRyan GuzmanCleopatra Coleman

IMDB – 6.1/10
RottenTomatoes – 43/100
Metacritic – 43/100

Filmo biudžetas – 33 000 000 $

Bendros pajamos – 140 470 746 $

Siužetas

Emili, turtingo verslininko duktė, atkeliauja į Majamį pasiryžusi tapti profesionalia šokėja. Mergina įsimyli Šoną, šokėjų grupės lyderį , kurio gyvenamajam kvartalui kelią grėsmę Emili tėvo verslo planai. Šokių grupė savo pasirodymus paverčia protesto forma prieš godų verslininką.

Buvaukine.lt sako:

„Majamio mafija“

Kai kuri nors Holivudo studija suranda pelną nešančią auksinę karvę, tai ją bando išmelžti taip stipriai, jog visiškai nelieka gaunamo produkto kokybės. Šiuo atveju tai „Summit Entertainment“ studija, kuri jau ketvirtą sykį grįžta į kino ekranus su viena populiariausių paskutinių metų šokių frančizių. Saulės kupiname Majamio mieste šokių meistrai surengia tikrą spektaklį, kuris pasistengs kiekvieno žiūrovo viduje įžiebti aistrą kartu su filmo herojais prisijungiant į pašėlusius hip hopo ritmu šokius.

Emili, kaip ir kiekvienas žmogus, turi gyvenimo tikslą, svajonę, norą. Mergina visa savo širdimi nori tapti profesionalia šokėja, todėl pasiekti savo tikslą atvyksta į saulės kupiną miestą Majamį, kur vyksta visokiausių šokių stilių gatvės mūšiai tarp įvairiausių grupuočių. Susipažinusi su gatvės šokėju Šonu, jį po truputį jį įsimyli. Tuo tarpu Emilės tėvas turi kėslų pasisavinti vieną iš jam reikalingų kvartalų, o gyvenančius ten žmones iškeldinti. Idealistiškų pažiūrų vaikinas bando su savo komanda visokiais įmanomais būdais sutrukdyti jų gimtojo kvartalo sugriovimui, kuriam rengiasi verslininkas. Grandiozinis šokėjų protestas prasideda ir virsta tikru karu su gobšiais ir neteisingais turtuoliais.

Filmo scenaristai jau trečią kartą kopijuoja patys save, o tai yra tikrai labai liūdnas vaizdas žiūrint bendrai į šiuolaikinį jaunimui skirtą kinematografijos poveikį, nes visgi šokių tematika kine yra labai platus reiškinys, bet šiais laikais labai banaliai įgyvendinamas per tendenciją parodyti daugiau veiksmo, o mažiau prasmės. Prisiminus kultinį 1987 metų filmą „Purvini šokiai“ ir dabartinius filmus turėtų būti didelė gėda tokio žemo lygio filmų kūrėjams. Nebent 2011 metais pasirodęs irgi kultinio 1984 metų filmo „Pamišę dėl šokių“ perdirbinys  gali pasigirti gan neblogu įgyvendinimu palyginus su tais banaliais tęsiniais. Visgi „Šokis hip-hopo ritmu“ tapo neoficialiu šokių filmų prekės ženklu, kuris atneša jo kūrėjams neblogą pelną, tačiau visiškai nukeliavo į lankas nuo pirmos ganėtinai šiltos meilės bei aistros šokiams istorijos. Šios ketvirtos dalies pamatas lygiai toks pats kaip ir antros bei trečios, šokiai – tai ginklas, kuris sugeba pavergti kiekvieną, o jų pagalba pasiekti tikslą yra labai paprasta. Juokingiausia, o kartu absurdiškiausia yra komandos MOB pavadinimas. Žinoma, atsižvelgus į istoriją ir ką šį grupė rengia, yra akivaizdus toks vardas, bet, kita vertus, kai veiksmas vyksta Majamyje, kuris yra vienas didžiausių narkotikų platintojų JAV centrų, mintis apie šokių mafiją, kuri valdo miestą, yra absurdiška bei juokinga. Patriotiškumo, atsidavimo, idealistinių pažiūrų kupinas gatvės šokėjų jaunimas – pasaka, skirta vaikams bei apsiseilėjusiam jaunimui, o tiksliau jaunoms mergaitėms, tikinčioms viskuo, kas yra rodoma ekrane. Grįžtant prie paties filmo centro – šokių, galima teigti, jog su kiekviena dalimi gaunamas vis didesnis kosmosas, nors efektingumas suteikia daug žavesio filmui, o kelios šokio scenos, na, ir kaip būdinga visoms filmo serijoms – finalinis juostos akordas su įspūdingiausiu šokiu, priverčia nors ir akimirkai pamiršti visą nonsensą, rodomą filmo eigoje. Susumavus filmo siužetinę liniją bei banaliausią scenarijų, šokiai ir atperka visą liūdną vaizdą, rodomą ekrane, bet visgi, net jie neperteikia revoliucijos, apie kurią taip yra kalbama visos juostos eigoje. Kai bebūtų apmaudu, bet su kiekviena dalimi filmo kūrėjai pasirodo vis prasčiau ir prasčiau, o prisiminus tikrai šiltą pirmą dalį liūdna pasidaro, nes iš tokios neblogos istorijos tiesiog pasišaipė sukurdami nevykusius tęsinius.

Kaip ir praeitame filme, taip ir šiame daug įspūdingų vizualinių efektų nulemia 3D. Konvertuotas į trimatę dimensiją filmas visgi gali pasigirti nepakartojama vizualine puse, nes šokių scenos priverčia judėti kartu su filmo herojais nors ir akimirkai, kai vyksta finalinis šokis. Garso takelis, kaip ir būdinga tokio tipo filmams, yra smagus, žvalus, vasariškas. Daugelis puikiausių repo ir R‘n‘B stiliaus kūrinių puikiausiai lydi kiekvieną juostos sceną, tas ir neduoda nuobodžiauti žiūrint silpnai sukurtą darbą.

Pirmi du filmai galėjo pasigirti aktoriais, kurie sugeba vaidinti, o kai kurie iš jų net tapo vienais populiariausių pasaulyje, kalbant apie itin sėkmingą karjerą sukūrusi Channingą Tatumą. Modeliškos išvaizdos be jokios charizmos pagrindinių vaidmenų atlikėjai sugeba pasigirti tik savo nepriekaištingai atliktais judesiais. Ryanas Guzmanas, suvaidinęs Šoną, bei Kathryn McCormick, pasirodžiusi Emilės amplua, nesugebėjo sukurti kažko įsimintino. Jų akyse nebuvo nė dalelės meilės ar aistros, kaip robotai atliko jiems lieptą darbą, o žiūrovas žiūrėdamas į juos nepatikės, jog jie dėl kažko kovoja. Vienintelis žmogus, galintis pasigirti charizmatišku personažu visame aktorių kolektyve, yra Adamas Sevanis, kuris tapo visos franšizės neatsiejamu simboliu vaidindamas „briedį“. Tuščiai ir neįtikinamai vaidinanti trupė dar labiau pažemina filmą.

„Šokis hip-hopo ritmu: revoliucija“ – tai dar vienas bandymas pavergti MTV kartos šiuolaikinį žiūrovą nekokybišku produktu, kuris su kiekvienais metais darosi vis labiau banalesnis bei neskanus. Išore vizualiai gražus, tačiau viduje tuščias saldainis tik parodo, jog pasaulį greičiau užvaldys pinigus nešančios neskoningos franšizės, nei nauji ir įdomus darbai šokių tematika.

Vertinimas: 3/10

Tamsos riterio sugrįžimas / The Dark Knight Rises


Premjera: Liepos 19, 2012
Premjera Lietuvoje: Liepos 27, 2012
Indeksas: N13
Trukmė: 164 min.
Žanras: Drama, fantastinis, kriminalinis, trileris, veiksmo
Šalis: JAV, Didžioji Britanija
Režisavo: Christopher Nolan 
Vaidina: Tom HardyChristian BaleAnne HathawayJoseph Gordon-LevittGary Oldman

IMDB – 8.8/10
RottenTomatoes – 87/100
Metacritic – 78/100

Filmo biudžetas – 250 000 000 $

Bendros pajamos –1 080 955 119 $

Apdovanojimai:

British Academy Film Award

 

Nominacija už geriausius specialiuosius efektus

 

Siužetas

Praėjus aštuoneriems metams nuo tų lemtingų įvykių, kai mirė Harvis Dentas, naujas teroristų vadas Beinas trokšta sunaikinti Gotemą ir tamsos riteris vėl pasirodo, kad apsaugotų miestą.

Buvaukine.lt sako:

„Legendos pabaiga“

Komiksų kultūra iš pirmo žvilgsnio atrodo labai modernus reiškinys tarp jaunimo, tačiau kaip nebūtų keista, bet vieno seniausių komiksų didvyrių legenda tęsiasi jau virš septyniasdešimt metų. Rašytojo Bobo Keino dėka Betmeno pirmieji nuotykiai pasirodė detektyvinių komiksų puslapiuose jau 1939 metais ir iki šiol šis personažas yra vienas mėgstamiausių visame pasaulyje. Timas Burtonas 1989 metais pristatė pirmą pilnametražį filmą apie tamsos riterio nuotykius, kuriame blogietį Džokerį nepriekaištingai suvaidino Jackas Nicholsonas, bet jau po trijų metų pasaulį išvydo niūri, gotiškos atmosferos, tamsi juosta, režisuota to paties Timo Burtono. Puikią kino viziją apie žmogų šikšnosparnį sugriovė diletantiškas ir vaikiškas požiūris į super didvyrį, kurį pristatė prasčiausių visų laikų ekranizacijų autorius Joelis Schumacheris, po kurio nesėkmės bei kritikų su kino gerbėjais nepasitenkinimo teko aštuoneriems metams pamiršti apie Betmeną. Tiek studija, tiek gerbėjai skeptiškai žiūrėjo į tai, jog buvo rengiama visiškai nauja vizija apie  Briusą Veiną ir jo alter ego, bet 2005 metais pasirodęs filmas „Betmanas: pradžia“ sukūrė tikrą ažiotažą – tai buvo nepakartojamas reginys, kurio nesitikėjo niekas, o režisierius Christopheris Nolanas tuo pačiu įtvirtino save kaip vieną perspektyviausių naujos kartos kino kūrėjų. 2008 metais pasirodęs antras tos pačios kūrybinės grupės filmas sukėlė dar daugiau ovacijų, o šį kino šedevrą daugelis kino kritikų pradėjo vadinti komiksų „Krikštatėviu“. Ilgą laiką režisierius nenorėjo imtis pabaigti visos istorijos apie tamsos riterį po tragiškos Džokerį suvaidinusio Heatho Ledgerio mirties, tačiau visgi pasiryžo parodyti pasauliui tos nepakartojamas kelionės pabaigą, kurią taip pamilo kino gerbėjai.

Po savo tėvų netekties bei nelabai laimingo gyvenimo, pilno neapykantos artimiausių žmonių žudikui, milijardierius Briusas Veinas pamatęs visą korumpuotą Gotemo miesto teisėsaugą ryžosi stoti į kovą su nusikalstamumu. Įgavęs daug naujų įgūdžių, tapęs stipresniu tiek valia, tiek fizine jėga jis sukuria šikšnosparnio simbolį, kurį pamatę nusikaltėliai dreba iš baimės kaip jis kažkada vaikystėje nuo šikšnosparnių sukeltos psichologinės traumos. Išgelbėjęs miestą nuo piktadario Ras Al Gulo, jo mokytojo, kuris norėjo matyti Gotemo žlugimą, prasidėjo Betmeno legenda. Nusikaltėliai naktimis bijo išeiti į gatvę, nes žino, kad jų gali laukti dideli nemalonumai susidūrus su miesto sergėtoju. Ramybė truko neilgai, nes mieste pasirodė naujas priešas – psichopatas Džokeris, kuriam nerūpėjo niekas, jis vadovavosi chaoso teorija ir norėjo matyti miestą ugnyje, tačiau po sunkios ir alinančios kovos jis buvo sučiuptas, bet jo pagrindinis tikslas pasiektas. Jis sugebėjo savo klasta transformuoti miesto prokurorą Harvį Dentą į tokio pat kalibro nusikaltėlį, su kuriais anas įnirtingai kovojo. Betmenas pamatęs nelaimingą ateitį dėl Dento nusikaltimų pasiaukojo bei priėmė visą atsakomybę ant savo piečių ir tuo pačiu tapo labiausiai ieškomu policijos. Praėjus aštuoneriems metams nuo tų lemtingų įvykių, kai mirė Harvis Dentas, miestas tapo visiškai kitoks, nusikalstamumas sumažėjo, žmonės pasikeitė, gyvenimas pasikeitė į geresnę pusę, bet visgi ramybė truko labai trumpai. Horizonte pasirodė nauja nelaimė – teroristas Beinas, kuris trokšta sunaikinti Gotemą visa savo rūstybe. Fiziškai nenugalimas, o kartu puikus strategas, bei dideliu intelektu galintis pasigirti kovotojas priverčia tamsos riterį vėl pasirodyti paskutiniam akordui, nes tik jis vienintelis sugebės pasipriešinti destrukciją nešančiam Beinui bei sustabdyti miesto žmonių sukilimą, kuris gali pasibaigti viso Gotemo žlugimu.

Christoferis Nolanas padovanojo tiesiog nepakartojamą trilogiją, kurią galima tiesiogiai palyginti su kino klasika tapusia „Krikštatėvio“ trijų dalių istorija. Modernus trilogijos pavidalas bei vizija, kurios dėka pamatomas žmonių bendruomenės pamatas nuo paties žemiausio luomo iki aukščiausio. Pradžia – kritimas – iškilimas, tokia struktūra yra sukurtas pasakojimas apie Betmeno legendą bei tuo pačiu tai atspindi paties didvyrio portreto pateikimą visuomenėje. Kiekvienas filmas iškelia tam tikrą sociologinę problemą bei tuo pačiu atsako į pateikiamus klausimus. „Betmenas: Pradžia“ filme žaidžiama labiau jausmais, vidinėmis žmogaus kovomis, psichologiniais aspektais, tačiau jau „Tamsos riteris“ iškelia labiau rimtesnius klausimus apie žmonių visuomenės reiškinį, apie miesto bendruomenę, apie bendrą tikslą iškilus rimtam pavojui gyvybei. Žmogiškumo, o kartu instinktais vadovaujamų žmonių portretai kaip veidrodžio atspindys yra šiuolaikinės visuomenės braižas, pateikiamas antroje juostoje. „Tamsos riterio sugrįžimas“ jau manipuliuoja patriotiškumo idėja, kas labai įdomiai atrodo, nes būtent kiekvienas žmogus turi pasirinkimą, į kurią pusę jam stoti, ar tiesiog likti nuošalėje ir neprisidėti prie artėjančios ateities kūrimosi. Būtent Christopherio bei Jonathano Nolanų scenarijų dėka Betmeno filmai nėra tiesiog pasakojimai apie didvyrio nuotykius – tai juostos su gilia prasminga potekste, kritikuojančios šiuolaikinio pasaulio pamatus. Kiekvienas naujos trilogijos filmas yra įkvėptas kažkokio nors tiek literatūrinio, tiek kinematografijos kūrinio, todėl kiekviename iš jų galima įžvelgti tobuliau nei originaliuose šaltiniuose pateiktą mintį. „Betmenas: Pradžia“ scenarijus buvo iš dalies sukurtas trijų juostų kaip 1962 metų „Arabijos Lorensas“, 1969 metų apie Džeimso Bondo nuotykius filmą „Jos didenybės slaptoje tarnyboje“ bei 1975 metų „Žmogus negalintis būti karaliumi“. Kelionės pradžia, gyvenimo filosofijos bei tikslų atradimas yra pirmos dalies puikiai pateikta mintis dėka puikaus scenarijaus. „Tamsos Riteris“ įkvėptas yra dviejų kino juostų, bet svarbiausias braižas yra matomas būtent iš 1995 metų Michaelio Manno veiksmo trilerio „Karštis“. Paskutinis Nolano Betmanas – tai jau labiau literatūrinio pobūdžio juosta, nes visgi režisierius labiau vadovavosi Čarlzo Dikenso kūriniu „Pasakojimas apie du miestus“, nei kinematografijos klasika, 1927 metų „Metropoliu“. Kiekviena scena žiūrint iš režisieriaus bei scenaristo pusės yra atidirbta iki tobulumo, nors visgi yra vienintelė ir jau seniai daugybėje kino juostų įžvelgta klaida – sniegas, kuris netirpsta nukritęs ant personažų galvų, tačiau tai menkas ir nesvarbus faktorius žiūrint tiesiog į techninę pusę. Blogio ir gėrio interpretacija susidūrus akis į akį pabrėžiama vos ne kiekvieną filmo minutę, o paties Briuso Veino personažas yra parodomas kaip nelaimingo žmogaus, kurį iš kiekvienos pusės puola visi. Galingas priešas, žadantis sunaikinti viską, ką taip saugojo Veinas, klastinga bei viliojanti vagišė bei naujas meilės interesas. Meilės trikampis, kuris irgi nepalieka abejingų žiūrovų, taip subtiliai išreiškiamas, gyvenimiškai, realistiškai, jog galima pajausti tuos kylančius vidinius abejonės jausmus, kurie aplanko pagrindinį juostos personažą. Kova dėl kažko daugiau nei keršto, dėl idealo priverčia kiekvieną kovoti iki pat galo, nes brangiausias turtas, kurį turi kiekvienas iš mūsų, yra gyvybė, o jos svarba filmo metu yra iškelta labiausiai. Trečias ir paskutinis legendos apie Betmeną filmas labiausiai niūrus, dramatiškas bei tiesiog turintis genialų požiūrį į vieną svarbiausių komiksų herojų realistiškame pavidale.

Filmas nors ir yra priskiriamas prie fantastinio žanro, tačiau Christopherio Nolano dėka jis įgavo realistišką pavidalą, bet ne tik dėl savo pateikimo, scenarijaus, filosofinės minties, tačiau dėl to, kokiu būdu jis buvo kuriamas techniniu atžvilgiu. Kiekviena scena buvo sukurta ne paviljone su žaliom sienom, o tikroviškoje aplinkoje, Pitsburgo miesto gatvėse, todėl įgautas maksimaliai tikroviškas efektas sukuria labai puikų vaizdą. Veiksmo scenos, ypač gaudynių, gniaužia kvapą, kovų scenos brutalios, o tiek tiltų, tiek stadiono sprogimai labiausiai prikausto dėmėsį žiūrint į kokybiškus specialiuosius efektus. Svarbiausias visgi filmo emocionalus variklis yra nepakartojamas Hanso Zimmerio jau trečią sykį sukurtas garso takelis. Kiekviena kompozicija – tai tarsi individualus kiekvienos scenos bruožas, nuteikiantis džiaugsmu, liūdesiu, adrenalinu ar ramybe. Dekoracijos su kostiumais verti atskirų aplodismentų, nes Beino sukurtas pavidalas kelia baimę, jaučiamas blogis, keliantis tikrą šiurpą, o moters katės kostiumas dvelkia seksualumu, visgi tokia femme fatale ji atrodo dėka savo įvaizdžio. Neatsiejamas Christopherio Nolano komandos narys, operatorius Wally Pfisteris, bendradarbiaujantis su žinomu kino kūrėju septintą kartą bei gavęs Oskaro statulėlę už „Pradžią“, vėl sukuria nepakartojamą Gotemą savo puikia kameros technika. Jo puikiai pateikiami vaizdai apgaubia miesto didybę bei jo destrukciją taip emocionaliai, kad jaučiamas gailestis dėl žmonių, gyvenančių jame, likimo. Kiekvienas naujas Nolano filmas – tai dar vienas techniškai tobulai apdorotas šedevras.

Betmeno trilogija neapsiriboja vien tik puikiai parašytu scenarijumi bei puikiausia technine puse, nes kiekviename filme galima išvysti išskirtinius personažus bei nuostabią Oskaro vertą vaidybą. Trečiojo filmo žvaigždė, aktorius Christianas Bale‘as, įkūnijantis Betmeną jau trečią sykį, nes vienintelis iki jo Michaelis Keatonas buvo suvaidinęs tamsos riterį du kartus pas Timą Burtoną, pasirodo vėl puikiai, bet ir vėl galima sakyti, jog jam nesiseka, nes šį kartą jo personažą užtemdo Beinas, o prieš jį tą padarė Džokeris bei Ras Al Gulas. Neseniai atrastas bei iškilęs į Holivudo aukštumas Tomas Hardy antrą kartą bendradarbiauja su filmo režisieriumi, ir antrą kartą sukuria įsimintiną personažą. Skeptiškai buvo žiūrima į Beino kandidatūrą kaip į pagrindinį filmo antagonistą, nes sprendžiant iš komiksų jis nėra toks realistiškas, kad tiktų Nolano tikroviškai interpretacijai apie Betmeno legendą. Po stulbinančio Heatho Ledgerio Džokerio atlikimo tikėtis kažko geresnio buvo neįmanoma, bet būtent pats Tomo pateiktas Beinas vietomis net lenkia piktadarį klouną. Ledgeris emocijomis, veido mimika sugebėjo perteikti personažą, bet visgi Hardy darbas buvo sunkesnis, nes visą laiką būnant su kauke jis turėjo tiek balso intonacija, tiek akimis pristatyti Beino psichologinį portretą, na o tai yra turbūt sunkiausias aktoriaus išbandymas. Seksualioji Anne Hathaway, pasirodžiusi kaip moteris katė, bei prancūzė, klasikinio moteriško grožio etalonas Marion Cotillard, vaidinanti sekretorę Miranda Teit, puikiai sukuria meilės trikampį. Kiekviena iš jų yra skirtinga, kiekviena yra žavi, todėl žiūrint filmą sunku apsispręsti, už kurią reikia laikyti kumščius. Gary‘is Oldmanas kartu su jaunuoju talentu Josephu Gordonu-Levittu puikiausiai sukuria naują charizmatišką duetą. Kino legendos Michaelis Cane‘as bei Morganas Freemanas  irgi įdėjo nemažą indelį prie visos legendinės istorijos apie tamsos riterį sukūrimo. Šį sykį tai buvo ne vien tik vieno personažo pasirodymas kaip ankstesniame filme, tai visų personažų puikiai atliktas finalinis akordas pagerbiant puikios trilogijos pabaigą.

„Tamsos riterio sugrįžimas“ – tai viena nuostabiausių kada nors sukurtų vienos kino istorijos pabaigų. Nepakartojamu scenarijumi, puikiausia vaidyba, stulbinančiu veiksmu galinti pasigirti juosta iškelia komiksų ekranizaciją iki pačio aukščiausio lygio, kurio perkopti yra tiesiog neįmanoma. Dramatiškas, emocionalus, neįprastas Christopherio Nolano sukurtos legendos atsisveikinimas su žymiausiu DC komiksų super didvyriu, kurio kelionė iš naujo prasidės 2015 metais, kai pasaulį išvys visiškai nauja vizija apie tamsos riterį.

Vertinimas: 11/10

Kosmopolis / Cosmopolis


Premjera: Gegužės 25, 2012
Premjera Lietuvoje: Liepos 20, 2012
Indeksas: N16
Trukmė: 108 min.
Žanras: Drama
Šalis: Prancūzija, Kanada, Portugalija, Italija
Režisavo: David Cronenberg 
Vaidina: Robert PattinsonPaul GiamattiSarah GadonJuliette Binoche, Samantha Morton

IMDB – 5.5/10
RottenTomatoes – 64/100
Metacritic – 58/100

Filmo biudžetas – 20 500 000 $

Bendros pajamos –6 063 556 $

Siužetas

Per vieną dieną jauno milijardieriaus Eriko Parkerio gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis – jis išvažiuoja limuzinu į kirpyklą, susiduria su netikėtomis kliūtimis ir galiausiai praranda visą turtą.

Buvaukine.lt sako:

„Važiuojam pas kirpėją!“

Kino meistras iš didžiosios raidės, režisierius Davidas Cronenbergas, kurio paskutiniai filmai buvo apie šizofreniją, mafiją bei psichologijos ištakas, šį sykį ryžosi ekranizuoti vieno iš kontraversiškiausių amerikietiško postmodernizmo atstovų, rašytojo Dono DeLilo, romaną Kosmopolis, pasirodžiusį dienos šviesoje 2003 metais. Vėl sukvietęs ištikimą savo filmavimo komandą, kino kūrėjas pabandys pateikti žiūrovams gilią mintį, kurią užslėpė savo kūrinyje rašytojas.

Erikas Pakeris – 28 metų milijardierius iš Niujorko, vienos iš didžiausių korporacijų vadovas, eilinę ir nieko nežadančią dieną užsigeidžia išvykos pas kirpėją, kurio salonas yra kitame miesto gale. Jaunas vyras įlipa į baltą limuziną, kuris yra jam ir antri namai, ir antras biuras, ir tiesiog poilsio bei meditacijos vieta nuo kasdienybės. Mieste vyksta neramumai dėl anarchistų veiksmų bei jų skleidžiamos propagandos dėl artėjančios ateities, kurią reikia sustabdyti, o kartu ir prezidento kortežas neleidžia manevruoti miesto gatvėmis taip kaip nori Erikas, dar prie viso chaoso prisideda vieno mylimiausių vaikino reperių laidotuvių ceremonija, žygiuojanti Manhetano gatvėmis. Nuobodžios realybės dėka Erikas bando gauti daugiau adrenalino, patirti kažką neįtikėtino, naujo, bet jam tiesiog tai nepavyksta, o jo neapsakomas turtas priveda jį iki keisčiausių sprendimų jo gyvenime likus parai iki galimo visos sukurtos imperijos bankroto.

Atsižvelgiant į tai, jog juosta buvo sukurta pagal to paties pavadinimo Dono DeLilo romaną, pats filmas visiškai neturi tos puikios pakvaišusios dvasios, pateikiamos literatūriniame kūrinyje. Visgi visos knygos įtokios trumpos trukmės filmą sudėti yra be šansų, tačiau pateikti pagrindinę anarchijos idėją buvo galima, bet visgi scenaristai patingėjo įsigilinti į rašytojo pateikiamą ironiją artėjančiai pasaulinio lygio finansinei  krizei, kurią kaip nebūtų liūdna, dar 2003 metais išpranašavo plunksnos meistras. Žinoma, mintis apie parą laiko, kai pagrindinio personažo visas turtas išnyksta, o jo keisti bei neapgalvoti veiksmai veda link grabo lentos, pateikiami įtikinamai, o dar ir limuzinas lygus prabangiam apartamentui, bet apart šito nesijaučia jokios chaotiškos atmosferos, jokios chaoso teorijos, puikiai pateikiamos kūrinyje. Dialogai apie nieką, o kartu apie gyvenimo prasmę, ideologija tam tikrai gyvenimo sferai, bet to nepakanka atkurti knygos ekrane. Sekso scenos yra geriausia, ką filme galima pamatyti apart garsių pavardžių. Ką jau ką, bet Cronenbergas moka sukurti labai įtikinamas seksualinio pobūdžio scenas, o dar kai smurtas ir kraujas liejasi laisvai, tai režisierius jaučiasi lyg žuvis vandenyje. Kaip bebūtų gaila, bet šį kartą net vienam geriausių pasaulio kino kūrėjui nepavyko sukurti kažko nepakartojamo, kažko, kas įstrigtų galvoje po peržiūros, išskyrus nuobodulį iš pamatyto bendro vaizdo.

Muzika, muzika ir dar kartą muzika gelbėja visą filmą nuo tikro nuobodulio žiūrint kiekvieną scena. Žinoma, jokio adrenalino, įtampos, žvalumo pastebėti nebuvo galima, tačiau kai kurios juostos scenos priverčia nors akimirkai atsikvėpti nuo pamatytų banalių vaizdų, o tai didelė padėka puikiam kompozitoriui, trijų Oskarų laureatui – Howardui Shorui. Grimo specialistai taipogi sukūrė stebuklą, nes jų dėka laisvai liejantis iš rankos kraujas ar tiesiog bendrai pateikiami personažai neatitolsta beveik nuo kūrinyje pateikiamų žmonių paveikslų.

Labai neįprasta nematyti naujausiame Cronenbergo filme ilgalaikio režisieriaus draugo, aktoriaus Viggo Mortenseno, kuris pasirodydavo kiekviename praeitame meistro darbe. Pagrindinio vaidmens atlikėjas, aktorius Robertas Pattinsonas, norintis įrodyti, kad yra ne tik paauglių mergaičių dievaitis iš filmo „Saulėlydis“, o rimtas bei perspektyvus, arba tiesiog jauna kino pasaulio ateitis. Žiūrint į jį matosi tiesiog, jog vaikinas neatitolo dar nuo vampyro įvaizdžio, ta pati šabloninė vaidyba pagal vieną ir tą pačia schemą, tik filmo gale jo personažas buvo pateiktas puikiausiai, ir ten jau akimirkai pasirodė tikras žmogaus aktorinis talentas. Labiausiai vertas šios juostos aktorius yra Paulas Giamattis ir jo nepriekaištingai atliktas Beno Levino personažas. Tiek agresijos, pamišimo, dramatizmo retai sutiksi viename kino pasirodyme. Asmeninio Pakerio apsauginio Torvalo, Kevino Diurando atlikimas taipogi susižiūri smagiai, puikus personažas, lenkiantis pagrindinį savo charizma. Epizodiškai filme pasirodo ir prancūzų aktorius bei režisierius Mathieu Amalricas, kurio scena buvo geriausias viso filmo epizodas, dar Jay Baruchelis įneša šiek tiek savęs į bendrą juostos plotą, o nepakartojama Juliette Binoche keri savo seksualumu.

„Kosmopolis“ – tai vienas prasčiausių pripažinto viso pasaulio kino meistro darbų, kurio nesėkmę lėmė blogai parašytas paties režisieriaus scenarijus. Filmas, neturintis dvasios, filmas, nesugebantis perteikti tiek daug knygos autoriaus iškeltų idėjų, jog žiūrint darosi tiesiog nuobodu, o žmogui, kuris dar nėra skaitęs šio nuostabaus literatūrinio kūrinio, visiškai bus nesuprantama, apie ką eina kalba juostos eigoje.

Vertinimas: 3/10

%d bloggers like this: