Monthly Archives: May 2012

Snieguolė ir Medžiotojas / Snow White and the Huntsman


Premjera: Gegužės 31, 2012
Premjera Lietuvoje: Birželio 1, 2012
Indeksas: T
Trukmė: 127 min.
Žanras: Veiksmas, Nuotykiai, Drama, Fantastinis
Šalis: JAV
Režisavo: Rupert Sanders 
Vaidina: Chris HemsworthKristen StewartIan McShaneCharlize TheronNick Frost 

IMDB – 6.5/10
RottenTomatoes – 48/100
Metacritic – 57/100

Filmo biudžetas – 170 000 000 $

Bendros pajamos – 400 604 152 $

Apdovanojimai:

Academy Award

 

Nominacija už geriausius specialiuosius efektus

 

Siužetas

Grožio kulto, amžinos jaunystės troškimo ir pavydo užvaldyta Karalienė paveda Medžiotojui parnešti Snieguolės širdį, tačiau, išvydęs tyros sielos merginą, įsimylėjęs vyras stoja jos pusėn ir pasipriešina Karalienei.

Buvaukine.lt sako:

   „Snieguolės širdis“

Konkurencija tarp kino studijų ir kova dėl pajamų per pastaruosius kelis dešimtmečius išaugo taip stipriai, kad dabar bandoma interpretuoti vieną ir tą pačią idėją visais įmanomais būdais. Šie metai žada net tris legendinės pasakos apie Snieguolę ekranizacijas, kurios vizualiai yra visiškai skirtingos. Debiutuojantis režisierius Rupertas Sandersas pristato vieną iš tų kelių ekranizuotos pasakos interpretacijų didžiajame ekrane. Niūriai gotiškos atmosferos pasaka, kurią pristato 100 metų jubiliejų švenčianti Universal studija, priklausanti kino pramonės pionieriams, perteikiama dėka kraupaus scenarijaus, vizualiai tobulų specialiųjų efektų bei visai kitokios Snieguolės, apie kurią yra parašę pasakų virtuozai broliai Grimai.

Seniai seniai, už septynių marių, už septynių miškų, gyveno sau mergina, kuriai kada nors buvo lemta tapti valdove. Ją vadino Snieguole – nuoširdžios šypsenos, geriausios širdies, tyriausių jausmų mergele. Tačiau vieną dieną atėjo nelemtas juodas debesis ir pasiglemžė viską, ką mergina mylėjo ir turėjo. Pikta karalienė, kuri atsisėdo ant jai nepriklausančio sosto, žiauriai valdė savo žemes, naikino visus, kas jai nepakluso. Turėjo karalienė stebuklingą veidrodį, kuris jai pasakydavo viską, ko tik troško jos supuvusi širdis, ir vieną dieną ji sužinojo, kad yra dar viena, kuri yra daug kartų vertesnė už ją. Pasiuntusi medžiotoją surasti Snieguolę, karalienė įsako išpjauti jos tyrą širdį ir atnešti jai, kad nekiltų jokios grėsmės jos valdžiai. Greitai prasidės susidūrimas tarp blogio ir gėrio jėgų, dviejų galingų kariuomenių kova nulems visą karalystės likimą.

Timo Burtono „Alisos stebuklų šalyje“ finansinės pergalės dėka Holivudas pradėjo gaivinti senas visiems gerai pažįstamas klasikines pasakas niūresniame stiliuje. Šiuo atveju Snieguolės interpretacija labai primena brito darbą, tiek vizualiai, tiek scenarijaus struktūra, nors ir turi savito originalumo. Jeigu atsižvelgsime į tai, kad čia antras šių metų tokios pačios istorijos filmas, būtent „Snieguolė ir medžiotojas“ gali išdidžiai pakelta galva teigti, kad tai labiausiai Grimų pasakos motyvus primenantis darbas. Paties filmo siužetinė linija yra įdomiai pateikiama. Nors scenų eiliškumas yra pažeistas, bet galima suprasti, kad toks buvo pačių kūrėjų sprendimas, kuris priveda prie malonios nuostabos žiūrint šia juostą. Atsižvelgus į savo žanrą, filmas gali priminti pirmąją Narnijos kronikų ekranizaciją dėl savo kovinės dvasios. Didžiulių kariuomenių efektas bei masinės scenos didingai perteikia istorinę viduramžių epochą, o tai prideda realistiškumo visam fonui, nors ir pagal žanro taisykles to beveik neprivalo būti. Galima teigti, jog tai labiau moteriškas „Žiedų valdovo“ perteikimas, tačiau perteikimas su prasme, nekopijuojant tokių žinomų filmų, kas dabar yra labai būdinga daugeliui naujų filmų.

Techninė juostos pusė sudaro didžiulį pamatą pasakiškam filmo fonui, nes kūrėjai beveik visą savo dėmesį koncentravo būtent ties vizualine puse. Specialieji efektai, kurių tiesiog neįmanoma suskaičiuoti, nors ir nupiešti su kompiuterio pagalba aktoriams stovint žaliame fone, bet jie yra labai realistiški, ypač gamta, sudaranti nemažą kontrastą. Kariuomenių kovų veiksmai ir masinės scenos priverčia pasijusti tikrų įvykių dalyviu, nors ir filmas žiūrimas be populiaraus 3D, kuris užvaldė kino pasaulį. Garso takelis dinamiškas, atmosferą perteikiantis visu šimtu procentų, jaučiamas puikus Jameso Newtono Howardo darbas. Operatorius irgi puikiai perteikia dinamišką atmosferą, adrenalino kupiną siužetinės linijos veiksmą.

Vasaros blokbasterių pasirodymą galima sulyginti su logiškai apgalvotu šachmatų žaidimu, todėl Universal studija savo ėjimą pradėjo užtikrintai dėka aktorių žvaigždyno. Saulėlydžio sagos žvaigždė, viena labiausiai pervertintų pasaulio aktorių, o kartu ir didžiulę minią gerbėjų turinti Kristen Stewart eilinį kartą sugadino juostą savo buvimu. Amžinai praverta burna, jokių papildomų emocijų, kurios galėtų perteikti personažo psichologinę portreto pusę – ji tiesiog užstrigusi viename ir tame pačiame personaže per visas juostas. Liūdna žiūrėti, kad tokius aktorius kviečiasi į visai padorius filmus. Nors ir Kristen Stewart suvaidintas snieguolės personažas yra esminis, tačiau jį iš visų galimų rakursų užtemdo Charlizes Theron charizma bei dieviškas grožis. Iškilmingai atrodanti moteris spindėjo lyg tikra karalienė, nužengusi nuo gražiausių pasaulio moterų podiumo. Vyrišką auditoriją sudominti pakviestas yra „Toro“ ir „Keršytojų“ žvaigždė, galingasis Chrisas Hemsworthas. Jo įkūnytas medžiotojas savo arogancija iš dalies šiek tiek primena skandinavų pusdievį, kurį aktorius irgi vaidino. Prie pagrindinės trijulės prisideda ir Toby‘is Jonesas, Nickas Frostas ar Bobas Hoskinsas.

„Snieguolė ir medžiotojas“ – tai niūriai pateikta kitokio konteksto Snieguolės interpretacija nei mes esame įpratę matyti pagal brolių Grimų pasakos motyvus. Filmo fonas, apgaubtas kokybiškais specialiaisiais efektais, puikiu garso takeliu bei visai šviežiu scenarijumi, sukuria balansą tarp realistiško bei fantazijų pasaulio ir tik Kristen Stewart silpnos vaidybos dėka juosta praranda beveik pusę savo žavesio.

Vertinimas: 7/10

Advertisements

Bernvakaris Australijoje / A Few Best Men


Premjera: Sausio 5, 2012
Premjera Lietuvoje: Birželio 1, 2012
Indeksas: N13
Trukmė: 97 min.
Žanras: Komedija
Šalis: Australia, Didžioji Britanija
Režisavo: Stephan Elliott 
Vaidina: Laura BrentXavier SamuelKris MarshallKevin BishopTim Draxl

IMDB – 5.8/10
RottenTomatoes – 43/100

Filmo biudžetas – 13 500 000 $

Bendros pajamos – 9 766 955 $

Siužetas

Komedija apie jaunikį ir tris pabrolius, kurie keliauja į Australijos provinciją atšvęsti  vestuves.

Buvaukine.lt sako:

„Pagirios britiškai“

Kilęs iš Australijos režisierius Stephanas Elliottas, 1992 metais Kanų Kino Festivalyje nominuotas už geriausią filmą „Sukčiai“, pristato žiūrovams savo pirmą eksperimentinį darbą vulgarios komedijos pavidale. Po didžiulės Toddo Phillipso „Pagirių“ dualogijos sėkmės tendencija kurti filmus apie pašėlusias vestuves, o tuo labiau apie bernvakarius ir mergvakarius, išaugo žaibišku greičiu, todėl komedijos žanras pergyvena atgimimą. Šio filmo dėka  filmo kūrėjai, kitaip nei amerikiečiai, bando perkelti visą veiksmą priartindami prie britiško subtilumo konteksto, o tai yra dinamiškas kokteilis kiekvienam kino mylėtojui.

Meilės jausmas gali kiekvieną žmogų pasitikti vis kitaip, neįprasčiausiose situacijose, o jeigu širdis sako, jog tai būtent tas vienintelis širdies draugas, šilto jausmo magija aptemdo net pačius didžiausius skeptikus. Romantikos kupinas Deividas atostogaudamas Australijoje sutinka gražuolę Miją ir jų jausmas išsiliepsnoja taip greitai, kad jaunuoliai nusprendžia susituokti nedelsiant. Grįžęs į Londoną, Deividas papasakoja savo artimiausiems draugams apie šį jo gyvenimo svarbiausią įvykį ir visi kartu skrenda i Australiją, kad sudalyvautų iškilmingoje bičiulio šventėje. Padauža Tomas, kuriam niekas nerūpi, depresijos paveiktas Lukas bei keistuolis Gremas surengs Deividui tokias vestuves, kurių jaunuolis nepamirš iki gyvenimo galo. Narkotikai, alkoholis, seksas, ginklai – tai tik švelniausia, ko galima tikėtis iš tokios nutrūktgalviškos vyriškos kompanijos.

Filmo scenarijus taip diletantiškai parašytas, kad bendras filmo fonas dėl to labiausiai ir nukenčia. Nesuprantamas yra scenaristų žingsnis eiti link amerikietiškos „Pagirių“ komedijos ir dar įžūliai kopijuoti kai kuriuos esminius epizodus iš minėtos juostos. Vienas iš tokių plagiavimo momentų – identiškas panašumas tigro ir avino epizoduose. Britiškumas, kuris turi dominuoti visame filme, yra minimaliai pastebimas, nes juokeliai ir ypač dialogų struktūra primena antrarūšės amerikiečių komedijos, kuri iš karto pasirodo DVD formate, vaizdą. Visiškai neskoningai juostos pradžioje pateiktas paveikslas, karikatūriškai kritikuojantis Anglijos karalienę Elžbietą II, perteikiantis Džokerio personažą iš Christophero Nolano „Tamsos riterio“. Pasišaipymas iš tokių ikonų yra žemas, nes tai nėra jokia parodija, kuriai būtų būdingas toks vaizdas. Daug nacionalistinių juokelių, ypač užkliūna britų požiūris į Australiją, o čia gaunasi vos ne panašus paveikslas kaip amerikiečiai kalba apie Kanadą. Vienas seniausių komedijos nuvalkiotų epizodų yra Adolfo Hitlerio vieno iš personažų vaizdavimas. Įžeidžiančiai ir neestetiškai atrodantis vaizdas, kurio dėka juosta labiausiai nutolsta nuo savo žanro. Beprasmiai, tušti ir be jokios prasmės dialogai, nors visgi vienintelis epizodas, vertas ovacijų, yra pabrolio tostas ir kalba, nes šitas epizodas priverčia nusijuokti kelis kartus iš eiles žiūrint į kalbėtoją. Apskritai, per daug visko yra įterpta į juostą, todėl ji darosi nuobodi, be intrigos, be žavesio.

Garso takelis, susidedantis iš kelių žinomų dainų, nesukuria derančios vestuvinės atmosferos, tiesiog jo dėka galima nors kažkiek pabusti iš tos prastos siužetinės linijos nuobodulio. Kultinės dainos, kaip dainuojamas Village people „YMCA“, tik šiek prisideda tiek prie bendro dinamiškesnio fono. Labai puikiai sugebėjo pakerėti operatoriaus darbas pateikiant nuostabių Australijos floros vaizdų.

Pagrindinio personažo atlikėjas, žengiantis link populiarumo Xavieras Samuleis, žinomas visame pasaulyje dėl „Užtemimo“ svarbiausio antagonisto vaidmens, čia labai blankiai atrodo. Emocijos labai dirbtinės, dauguma vietų neišdirbta iki galo, nesimato jaunavedžio akyse laimės, vienu momentu atrodo, lyg vaidyba būtų kokio „Pasimatymo filmo“ lygio. Žavioji Laura Brent irgi negali pasigirti įsimintinu pasirodymu, jos personažas net pateikiamas epizodiškai, nors turėjo būti grojamas pirmu akordu. Situaciją gelbėja tik du charizmatiški draugai, kuriuos suvaidino Krisas Marshallas bei Kevinas Bishopas. Kvailiai iš vienos pusės ir standartiški jaunavedžio draugų portretai, bet būtent jie ir laiko visą filmą rankose. Žinoma iš daugelio naujų komedijų, australė Rebel Wilson, kuri vadina moteriškąją Jonah Hillo kopiją, beveik nieko irgi nesukuria, nors ji pati yra savotiškai įdomi, bet šioje juostoje jai tiesiog ne vieta.

„Bernvakaris Australijoje“ – tai britiškas atsakas amerikietiškam hitui „Pagirios“, tik su labiau nuvalkiota idėja, visiškai nejuokingais ir šabloniniais tokio žanro juokeliais, kurių dėka pasigestama tikrosios britiškos komedijos atspalvio, subtilumo, o kartu matoma ir idėjų stoka, kuri priveda prie įžūlaus kopijavimo iš kitų juostų.

Vertinimas: 4/10

Vyrai juodais drabužiais 3 / Men in Black III


Premjera: Gegužės 23, 2012
Premjera Lietuvoje: Gegužės 25, 2012
Indeksas: T
Trukmė: 103 min.
Žanras: Fantastinis, Komedija, Veiksmas
Šalis: JAV
Režisavo: Barry Sonnenfeld 
Vaidina: Will SmithTommy Lee JonesJosh BrolinAlice Eve , Emma Thompson 

IMDB – 7.2/10
RottenTomatoes – 69/100
Metacritic – 58/100

Filmo biudžetas – 225 000 000 $

Bendros pajamos – 624 026 776 $

Siužetas

Agentas Džėjus keliauja laiku atgal į septintą dešimtmetį norėdamas sustabdyti ateivį, kuris siekia pakeisti praeitį ir nužudyti agentą Kėjų.

Buvaukine.lt sako:

„Praeities vaiduokliai“

Originalios pilnametražės „Vyrų juodais drabužiais“ ekranizacijos režisierius Barry‘is Sonnefieldas, praėjus dešimtiems metams nuo paskutinių rimtų agentų Kėjaus ir Džėjaus nuotykių apsaugojant žemę nuo ateivių įsiveržimo, grįžta su trečia ir finaline šios istorijos dalimi. Filmo kūrėjai vėl pasikvietė įkūnyti svarbiausius personažus – Tommy Lee Jonesą bei ketverius metus nesirodžiusį kino ekranuose Willą Smithą. Daug nepasisekimų tiek scenarijaus atžvilgiu, tiek finansavimo problemų sulaukęs kino projektas visgi išvydo dienos šviesą ir žada žiūrovams nepakartojamą kelionę į visai kitą realybę, nei mes įpratome matyti.

Pasaulio likimas jau daugiau nei penkiasdešimt metų priklauso nuo slaptos ir žmonėms nežinomos organizacijos, vadinamos „Vyrais juodais drabužiais“. Apsaugodami žemės planetą nuo visokiausių visatos parazitų, pikčiausių ateivių, turinčių daug blogų kėslų, organizacijos nariai net pasiruošę paaukoti savo gyvybes dėl taikos planetoje. Jau legenda tapusiems agentams Džejui ir Kėjui, gelbėjantiems Žemę, darbas yra panašus į rutiną. Nevyksta nieko rimta – vien tik mažos reikšmės turintys eilinių tarpgalaktinių  chuliganų šėliojimai. Atėjus eilinei darbo dienai, agentas Džėjus sužino, kad jo ilgametis partneris yra miręs jau beveik keturiasdešimt metų. Susirūpinęs nepalankia padėtimi, Džėjus nusprendžia grįžti į praeitį, kad suprastų, kas atsitiko jo bičiuliui. Patekęs į šešiasdešimt devintus metus, kada pasaulis visiškai kitaip atrodė išoriškai, agentas aptinka jaunąjį Kėjų. Siaubinga paslaptis, gaubianti Kėjaus pasitraukimą iš gyvenimo, paaiškėja ne Žemės naudai. Dabar kartu jie turi apsaugoti dabartinį ir ateities pasaulį nuo artėjančios grėsmės iš kito pasaulio.

Žiūrint šią trečią dalį susidaro nemalonus jausmas dėl scenarijaus neišdirbtumo iki galo, nors nenuostabu – filmas buvo pradėtas kurti su neišbaigtu scenarijumi, o dialogai buvo kuriami ekspromtu filmavimo aikštelės užkulisiuose. Jaučiama visiškai kitokia, ne komiksinė atmosfera, kuri lydėjo ankstesnes dalis, o tiesiog fantastikos perpildyto veiksmo filmo idilija. Ironijos prieskoniu pagardintas humoras, perteikiantis personažų charakterius, šį kartą nėra toks sausas, kaip galėjome matyti 2002 pasirodžiusioje juostoje. Matomas personažų kitimas į visai kito lygmens agentūros atstovus, kas negali džiuginti. Grįžtama prie pirmos dalies humoro, ypač Džėjaus atžvilgiu. Didžiausias scenarijaus pliusas, o kartu klaida yra kelionė laiku. Faktai, kurie tiesiog prastai pateikiami siužetinės linijos eigoje, išnyra iš scenaristų fantazijos trūkumo ir supina juostos dabarties ir praeities įvykius nelogiška linkme. Hipiškos Amerikos laikotarpis, kurį filmo kūrėjai pateikia labai tiksliai, detalizuoja tos subkultūros visokiausius niuansus, filme jaučiasi gėlių vaikų nuotaika. Atsisakyta niūrumo, tamsesnio kontrasto, kaip pirmoje dalyje, todėl iš vienos pusės juosta perpildyta spalvų, kurios nelabai dera prie bendro konteksto sudarant vaikiškos pasakos pamatą, bet iš kitos pusės padirbėta labiau ties ateivių personažais, kurie tam naujam fonui suteikia spindesio.

Kaip ir pridera fantastiniam žanrui, iš tokio pobūdžio juostų visų pirma laukiama įspūdingų ir kokybiškai pateiktų specialiųjų efektų. Filmas gali pasigirti didesniu biudžetu, todėl ir efektai yra kokybiškiau išdirbti, bet pati ateivių įsiveržimo koncepcija labai primena Steveno Spielbergo „Pasaulio karų“ kovinius veiksmus, tik kad čia viskas atrodo daug prasčiau, nes efektų nerealistiškumas rėžia akis. Ateiviai pateikiami gan originaliai, detalizavimas jų yra žymiai geresnis nei ankstesnėse dalyse. Smagiai žiūrisi ir gaudynės, ir veiksmo scenų adrenalino kvapas. Prie nostalgijos irgi prisideda kompozitorius Danny‘is Elfmannas, prie „Vyrų juodais drabužiais“ garso takelio kūrimo sugrįžęs trečią kartą. Puikios kompozicijos, iš kurių irgi grojama pagrindinė teminė juostos muzika. Operatoriaus darbo dėka, kuris puikiai pateikia scenų rakursus iš sunkiausių taškų, suteikiamas adrenalino pojūtis visam filmui, nes susipynęs su konvertuotu 3D, vaizdas yra perteikiamas greitai, žvaliai.

Po ketverių metu pertraukos nuo vaidybos prie vieno svarbiausių savo karjeros personažų sugrįžęs Willas Smithas jį atskleidžia visiškai kitu kampu. Aštraus liežuvio, šmaikštaus humoro jausmo bei puikių grimasų savininkas šį kartą perima vadžias į savo rankas, todėl šioje dalyje viskas yra sukoncentruota ne ties agentu Kėjumi, o ties juo. Tommy‘is Lee Jonesas nors ir labiau epizodiškai čia suvaidino agentą Kėjų, tačiau jo personažo charizmos dėka filmo fonas atrodo daug rimčiau. Jaunąjį Kėjų suvaidino ne ką mažiau žinomas aktorius, nominuotas Oskarui už 2008 metais juostą „Milkas“ – Joshas Brolinas. Aktoriaus tiek manieros, tiek išvaizda identiškai atspindi legendinį agentą iš ateities. Kūrėjai ir šį kartą filmui pakvietė pasaulinio lygio populiariosios muzikos atstovus. Lady Gaga, Justinas Bieberis bei Nichole Scherzinger nors ir epizodiškai, bet irgi prisideda prie bendro aktorių kolektyvo, o tai tiesiog sumenkina jo vertę.

„Vyrai juodais drabužiais 3“ – tai visiškai kitokios schemos bei pavidalo tęsinys, neturintis tiek niūrios atmosferos, kurią buvo galima jausti ankstesniuose filmuose, tačiau galintis pasigirti gan originaliu scenarijumi, nors ir iki galo neišbaigtu. Daug spragų, daug neatskleistų paslapčių, gaubiančių pagrindinę filmo mintį, bet visgi tai juosta, nuteikianti maloniam žiūrėjimui į efektingus specialiuosius efektus, kupinas adrenalino veiksmo scenas, į po nemažos pertraukos  sugrįžusi į kino ekranus Willą Smithą bei tiesiog į paskutinį šios neįprastos trilogijos akordą.

Vertinimas: 7/10

Ko laukti kai laukies / What to Expect When You’re Expecting


Premjera: Gegužės 17, 2012
Premjera Lietuvoje: Gegužės 18, 2012
Indeksas: T
Trukmė: 110 min.
Žanras: Drama, Romantinis, Komedija
Šalis: JAV
Režisavo: Kirk Jones
Vaidina: Cameron DiazJennifer Lopez, Elizabeth BanksBrooklyn Decker

IMDB – 5.4/10
RottenTomatoes – 31/100
Metacritic – 41/100

Filmo biudžetas – 40 000 000 $

Bendros pajamos – 84 384 002 $

Siužetas

Penkios poros ir skirtingi jų likimai, belaukiant šeimos pagausėjimo, sprendžiant nėštumo rebusus ir beieškant šmaikščių humoristinių momentų netikėčiausiose situacijose.

Buvaukine.lt sako:

„Laukimosi stadija“

Komedijų režisierius Kirkas Jonesas, kurio dėka galėjome išvysti tokius išskirtinės šilumos darbus kaip tėviškos meilės interpretaciją suaugusių vaikų atžvilgiu filme „Viskas normaliai“, vaikiškai suaugusią pasaką apie kitokią auklę komedijoje „Auklė Makfi“ bei gyvenimo džiaugsmo akimirkas satyroje „Bundantis Nedas“, šį kartą pasineria į labiau moterišką temą. Romantinės komedijos su dramos prieskoniu autorius pateikia bendrą vaizdą iš abiejų lyčių barikadų pusių, todėl kiekvienas žiūrovas atras kažką savito.

Filmo centre pateikiamas penkių visiškai skirtingų moterų ir jų sutuoktinių gyvenimas, kuris apsiverčia aukštyn kojomis, kai poros sužino apie nėštumą. Populiarių televizinių laidų vedėja Džiulė gyvena lyg pasakoje, turi nuostabų kūną, karjerą bei mylintį vyrą, tačiau širdyje svajoja apie vaiką, o netikėtas nėštumas suteikia didelio malonumo. Rašytoja Vendi irgi labai nori vaikelio, po daugelio bandymų jai pavyksta pastoti, tačiau jai nėštumas yra visiškai kitaip jaučiamas, nei tai aprašyta knygose. Holė su vyru Aleksu negali turėti vaikų, bet viltis miršta paskutinė, todėl pora nusprendžia įsivaikinti vaiką iš tolimosios Etiopijos. Rouzei nelauktas nėštumas padeda suartėti su svajonių vaikinu, bet giliai širdyje ji visą laiką kažko bijo. Skailer, gyvenančiai prabangoje, tai naujas gyvenimo etapas, brendimas. Vyrams jų mylimų moterų nėštumas – vienas didelis iššūkis, todėl vieniems kupinas laimės, o kitiems – kančios, keistas gyvenimo nuotykis vos tik prasideda.

Holivude pamėgtas kelių istorijų, susijusių su savimi, almanachas jau pradeda pabosti, todėl atrodo, kad komedijiniai filmai yra štampuojami konvejeriu pagal vieną ir tą pačią filmavimo schemą. Nors šiame darbe scenaristai labiau koncentruojasi ties dialogais, tačiau paveikti banalaus tualetinio humoro, pateikia iki pusės iškeptą troškinį, paruoštą neskaniame padaže. Nuvalkioti, vulgarūs ir neskoningi juokeliai paverčia bendrą juostos foną į cirką, o ne į filmą apie gimdymo ypatumus komedijos pavidale. Daug bereikšmių pokalbių apie nieką, nemažai veiksmo spragų, personažų spendimai irgi kai kur yra nesuvokiami. Kas pritraukia akį ir sudaro vieną didelį riebų pliusą, o kartų ir minusą, tai „tėvukų gaujos“ paveikslas. Iš vienos pusės labai juokingai pateikiami šie personažai, bet iš kitos – tai vaikų traumų iniciatoriai. Žmonės, kuriems nerūpi nei pats vaikas, nei jo sveikata. Neskoningai ir amoraliai talžomas vaikas sukelia pyktį tėvo atžvilgiu, o ne nuoširdų juoką. Užsiminta apie šeimos vertybes, gaila, kad ši mintis buvo tik akimirksniu prasilenkusi filmo fone. Daug nereikalingos reklamos, ypač šou, kurias vedė Džiulė. Akivaizdžiai matosi, kad krenta reitingai, todėl visais galimais būdais bandoma atgaivinti susidomėjimą nors ir kino teatrus pasiekusiame filme.

Apie techninį juostos pavidalą sakyti per daug nereikia, nes komedijos žanrui dažniausiai yra nebūdingi specialieji efektai, tačiau yra pastebėjimų, krentančių į akis. Garso takelis, kuris nuteikia maloniai filmo atmosferai, būtų puikus, jeigu filmo kūrėjai atsisakytų vienos dainos. Visiškai nederėjo repo legendos, Notorious B.I.G. „Big Poppa“ daina. Tiesiog kvailai atrodo scena, nesuteikia jokio kietumo, vien tik nepasitenkinimą, jog pavartojama tokia kultinė daina. Montažas gan keistas, neišdirbtas iki galo. Scenos pateikiamos chaotiškai, todėl sunku pagauti bendrą vaizdą, o ypač siužetinės linijos eigą.

Juostos žvaigždynas surinktas vos ne kaip Garry‘io Marshallo paskutinėse komedijose. Iš moteriškos gvardijos didžiausią susižavėjimą kelia talentinga gražuolė Anna Kendrick, todėl kyla klausimas, ką ji čia pamiršo. Emocionaliai suvaidintas Rouzės personažas gyvas kaip gėlė atskleidžia savo gražų pumpurą. Su kiekvienas metais tampanti vis gražesnė, Jennifer Lopez čia net labai puikiai įsiliejo į bendrą aktorių kolektyvą, ir visumoje jos personažas spindėjo labiausiai. Aktorės duonos ragaujanti Victoria‘s Secret modelis Brooklyn Decker vėl įkūnija tipišką, nekompleksuojančios dėl nieko gražuolės įvaizdį. Labiau primena barakudą, kuri pasislėpusi po senuko pečiais ir jaučiasi rami su jo pinigine. Elizabeth Banks su Cameron Diaz per daug dramatizuoja, per daug reiškia savo emocijas, todėl viskas atrodo labai dirbtinai. Vyriška kompanija gali pasigirti tik dviem puikiais pasirodymais, į kuriuos įeina buvusio Makedonų karaliaus Kserkso iš epinio filmo „300“ įkūnytojas Rodrigo Santoro bei nors ir epizodiškai pasirodantis, bet suteikiantis energijos, komikas Chrisas Rockas. Kiti žiūrėjosi blankiai, nors apskritai antraplaniai aktoriai savo charizma net lenkė pagrindinių veikėjų atlikėjus.

„Ko laukti kai laukies“ – tai šabloniška komedija, kuri neneša jokios moralės, nors tokiai temai kaip nėštumas turėjo būti panaudotos rimtesnė temos, veikėjų apgalvojimai. Vulgarumo ir tualetinio humoro kupina juosta gali pasigirti tik keliais ganėtinai juokingais epizodais, po kurių bendrame scenų fone lieka vien tik prisiminimas apie juos.

Vertinimas: 4/10

%d bloggers like this: