Monthly Archives: April 2012

Varnas / The Raven


Premjera: Kovo 9, 2012
Premjera Lietuvoje: Gegužės 4, 2012
Indeksas: N16
Trukmė: 111 min.
Žanras: Trileris
Šalis: JAV, Vengrija, Ispanija
Režisavo: James McTeigue 
Vaidina: Luke EvansJohn Cusack, Alice EveBrendan Coyle, Brendan Gleeson

IMDB – 6.4/10
RottenTomatoes – 22/100
Metacritic – 44/100

Filmo biudžetas – 26 000 000 $

Bendros pajamos – 26 059 817 $

Siužetas

Kai beprotis pradeda vykdyti siaubingas žmogžudystes, įkvėptas rašytojo Edgar Allan Poe kūrinių, jaunas Baltimorės detektyvas vienija jėgas su Poe, kad sustabdytų jį nuo pasakojimų virtimu realybe.

Buvaukine.lt sako:

„Maniako pėdomis“

Režisierius Jamesas McTegue‘as, sukūręs nuostabiai kerinčios ateities viziją filme „V – tai Vendeta“, keistą ateivių išpuolį prieš žmoniją juostoje „Invazija“ bei originalųjį komiksinio stiliaus veiksmo filmą apie samdomus žudikus „Nindzė žudikas“, kviečia į kelionę po devynioliktojo amžiaus Amerikos Merilando tamsiausias gatveles, kur karaliauja nesulaikomas serijinis žudikas, savo veiksmus atliekantis vadovaudamasis rašytojo Edgaro Alano Po kūriniais.

Amerikiečių rašytojas Edgaras Alanas Po išgyvena ne geriausias savo dienas. Jis tik egzistuoja, yra maža dėmė visuomenės žemėlapyje. Linkęs savo nuoskaudas slėpti butelio dugne , Edgaras išgėrinėdamas nors akimirkai pasijaučia laimingas, gali atitraukti savo mintis nuo purvino pasaulio, supančio jį. Šlovės akimirka praėjo, nors ir kaip rašytojas stengiasi apie save priminti visiems, niekam jis nėra įdomus. Jo nykus gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai Edgarą aplanko policija. Mieste vykdomos šiurpiausios žmogžudystės, kurios įgyvendintos pagal rašytojo kūrinių motyvus. Tyrimas pradedamas nedelsiant, ir tik dėka genialaus ir šviesaus rašytojo proto, jis gali privesti prie maniako durų slenksčio. Žaidimas, neakivaizdi šachmatų partija tarp rašytojo ir nusikaltėlio priveda herojus prie netikėčiausių atradimų.

Filmo scenarijus – tai lyg vienas didelis plagiatas, sukurtas iš daugybės kitų juostų detalių panašia tematika. Didelę įtaką padaręs įnešdamas į kiną naują idėją pateikiant visai kitokį žvilgsnį į klasikinių kūrinių ekranizavimą, režisierius Guy‘us Ritchie‘is su savo „Šerloku Holmsu“ privertė kino studijas kurti kitas ekranizacijas atsižvelgiant į šviežią filmavimo būdą. „Varno“ pradžia vos ne identiškai nukopijuota iš „Šerloko Holmso“ pradžios, kur gatvelėmis lekia žirgai su karietomis. Tai sudaro dvejopą įspūdį apie kūrėjų idėjų stoką. Gatvių apšvietimas ir rūkas, sukuriantis baugią atmosferą lyg 2001 metų filmo „Iš pragaro“ inscenizacija ir tuo pačiu atspindys gatvių, kuriose darbavosi legendinis Džekas Skerdikas.  Personažų pateikimas siužetinėje linijoje primena tos pačios istorinės epochos pavidalą iš 2010 metų „Vilkolakio“. Atkreipiant dėmesį į tokias smulkmenas reikia paminėti ir keletą didesnių, kurios prisidėjo prie bendro juostos fono. Įžūliai nukopijuota įžanginė scena iš psichologinio trilerio „Pjūklas V“ su visomis detalėmis. Inkaras, kuris perpjovė žmogų per pusę, veikia tokia pačia schema, kaip ir  filme apie konstruktorių, tačiau atmosfera, pateikiama daugumoje smurto scenų, yra netoli „Hostelio“ ribos, o fantazijos, išreikštos rašytojo galvoje, priveda ir prie „Nužudyti Bilą 2“ karsto motyvo. Originalumo trūkumas – didžiausias šios juostos minusas, o nuobodžiai pateikiamas veiksmas prisideda prie neigiamo filmo tono. Paties rašytojo vaizdas yra lyg ir autentiškai sukurtas, nes jo vidinės problemos kaip ir daugumos neįvertintų per gyvenimą genijų atspindi tam tikrą literatūros laikotarpį. Vargšas ir nelaimingai įsimylėjęs – tai pamatas, be kurio negalima būtų sudaryti rašytojo psichologinio portreto. Pats žaidimas, kurį pradeda maniakas, irgi nėra aiškus – jokio tikslo iš nusikaltėlio pusės dėl savo padarytų veiksmų nesimato, o viskas priveda prie banalaus katės ir pelės vaikymosi.

Filme atmosferą bandęs sukurti garso takelis tik iš dalies perneša žanro tikslumą. Trileris su psichologinės dramos kontekstu nejaučiamas, yra tik mažas adrenalino pojūtis grojant įtemptai kompozicijai. Operatoriaus darbas neperteikia tos puikios devyniolikto amžiaus vidurio atmosferos. Gatvių vaizdas labai nykus, todėl susidaryti rimtesnę nuomonę apie tą šiurpiai bauginantį laikotarpį yra neįmanoma. Kostiumai ir tik jie estetiškai iškelia juostą, o puikus bauginančiai nuteikiantis grimas iš dalies pateisina trilerio vardą.

Pagrindinio personažo atlikėjas, aktorius Johnas Cusackas pasirodo ne iš savo geriausios pusės įkūnydamas tokį charizmatišką plunksnos genijų kaip Edgaras Alanas Po. Emocijų išreiškimo beveik nebuvo, tik keli epizodai, kur matoma neapsakoma neviltis aktoriaus akyse. Airių kino grandas Brendanas Gleesonas taipogi nesukuria nieko įsimintino, tiesiog jis filme atlieka tam tikrą veiksmą – jokios intrigos, jokių gilesnių apsvarstymų. Rašytojo meilės objektą vaidinanti Alice Eve emocionaliausiai išreiškia savo herojų bei kartu suteikia elegancijos, grožio ir taip niūriam juostos kontekstui. Detektyvą įkūnijęs Luke‘as Evansas neblogai suvaidina, nors jo personažui trūksta vidinės ramybės, kuri suteiktų puikų atspindį Skotland Jardo pažibai, detektyvui Aberlainui.

„Varnas“ – tai neblogas trileris su psichologinės įtampos siužetu, tačiau dėl scenaristų originalumo stokos filmas įgauna antrarūšio plagiato pavidalą, kuris labai kenkia juostos pagrindinei minčiai išreikšti, nes akivaizdžiai matomos iš kitų kino kūrinių paimtos detalės neduoda galimybės susikaupti žiūrint šį filmą.

Vertinimas: 5/10

Advertisements

Sumautos atostogos Meksikoje / How I Spent My Summer Vacation


Premjera: Kovo 15, 2012
Premjera Lietuvoje: Gegužės 4, 2012
Indeksas: N16
Trukmė: 95 min.
Žanras: Veiksmas, Drama
Šalis: JAV
Režisavo: Adrian Grunberg 
Vaidina: Mel GibsonPeter StormareBob GuntonDean NorrisKevin Hernandez

IMDB – 7.2/10
RottenTomatoes – 80/100

Filmo biudžetas – 20 000 000 $

Bendros pajamos – 1 579 165 $

Siužetas

Pagautas Meksikos valdžios institucijų, profesionalus nusikaltėlis patenka į kalėjimą, kur mokosi išgyventi su 9 metų berniuko pagalba.

Buvaukine.lt sako:

„Nepakartojamos atostogos“

Iš skandalų bedugnės negalintis išsikapstyti Melas Gibsonas, padovanojęs visam pasauliui tokius kino šedevrus kaip „Narsioji širdis“, „Kristaus kančia“, „Apokalipto“, po ilgos pertraukos vėl grįžta į plačius ekranus kaip aktorius su įdomiais bei originaliais kino projektais. Adrianas Grunbergas, debiutuojantis režisieriaus amplua, kartu su jau senai suburta Melo Gibsono prodiuserių komandą pristato beprotiškai pašėlusią kelionę į užmirštas Meksikos vietoves, filmuojant pagal specialaus Roberto Rodriguezo filmavimo recepto būdą.

Filmo centre atsiduria savo vardą visais galimais būdais slepiantis nusikaltėlis, kuris galiausiai prisistato visiems kaip „Redžinaldas Barnsas“. Vyras su savo bendru sprunka nuo policijos link Meksikos pasienio už didelę pinigų vagystę iš pavojingo nusikaltėlio ir tik nelaimingai susiklosčiusius padėčiai likimas atveda jį į korumpuotų meksikiečių pareigūnų rankas. Atsidūręs už grotų, „Redžinaldas“ pamato, jog jis yra nuo kelių žingsnių nuo mirties, nes išvysti tokį kalėjimą ir tokį purvą degradacijos lygyje jam neteko net didžiausiuose košmaruose. Kalėjimas, turintis savo infrastruktūrą, savo taisykles, vadovybę – vos ne kaip mažas polis Meksikos dykumos glūdumoje. Narkotikai, prostitucija, azartiniai lošimai – tai tik maža dalis to, kas iš tikrųjų vyksta kalėjimo teritorijoje. Susidraugavęs su labai išskirtiniu vaiku ir jo mama, Redžinaldas bando perprasti visą uždaros bendruomenės, kuri yra atskirta nuo viso civilizuoto pasaulio, politiką bei sudaryti pabėgimo planą iš Dievo užmiršto kampelio. Viskas būtų puiku, bet horizonte dar pasirodo pavogtų pinigų savininkas, kuris bet kokiu būdu nori atgauti savo prarastą turtą, todėl Redžinaldas atsiduria nepavydėtinoje situacijoje ir tik stebuklas gali jį išgelbėti nuo mirties.

Kaip „trash“ žanrui, scenarijus yra labai elementariai pateikiamas, tik būtent šio kūrinio skirtumas palyginus su kitais tokio pat stiliaus filmais yra nuo pradžios iki galo originaliai išplėtota idėja. Siužetiniai juostos vingiai svyravo tai į vieną pusę susikoncentruojant ties „Redžinaldo“ personažu, tai į kitą -pateikiant purviną Meksikos realybę. Didėlę įtaką šio filmo originalumui padarė mišinys iš Roberto Rodriguezo juostų motyvų kaip ir kitų žinomų tokio žanro specialistų darbų. „Desperado“, „Kartą Meksikoje“, „Mačetė“, „Hostelis“ – tai tik dalis tų kino darbų, kurių kontekstas bei stilistika kartu su detalėmis plika akimi yra matoma šiame Grunbergo darbe. Vienas didžiausių pliusų yra šmaikštūs dialogai apie viską ir apie nieką. Juodas humoras su ironijos prieskoniu filmo fone – tai neatsėjama detalė, be kurios nebūtų sukurta pašėlusiai neadekvati atmosfera. Smurto scenos labai realistiškai atrodo – jokių pagražinimų, jokių sentimentų, tiesiog vyriškai pateikiamas veiksmas su daugybe skausmo scenų, žiauriausiai įgyvendintų prieš filmo personažus. Veiksmo scenos, kurios sudaro nemažą dalį bendro juostos pamato, pateikiamos šmaikščiai bet kartu ir efektingai, emocionaliai. Puikiai parodomas meksikietiško susišaudymo pavyzdys, mažai logikos ir intelektualinių dvikovų, užtat daug kraujo. Originaliai atliktas finalinis filmo akordas, dėl kurio juosta gali pretenduoti į kultinio filmo titulą, apipavidalina šį filmą kaip šviežio vėjo gusis bendrame tokio žanro filmų kontekste.

Techninė juostos pusė sukuria didžiausią pamatą šio filmo stilistikai. Operatoriaus Benoito Debio darbas yra atliekamas trejais visiškai skirtingais filmavimo būdais, kas pagyvina dar labiau pašėlusį filmą. Drebančios kameros dėka realistiškai jaučiamos veiksmo scenos, prie to prisideda dar skaitmeninės kameros filmavimas, primenantis paskutinius Michaelio Manno filmus ir greitai pakeičiantis filmavimo būdą juostos pagalba. Rakursas irgi parinktas atitinkamai gerai, nes daugumoje scenų veiksmas vyksta labai greitai. Prie tikros meksikietiškos atmosferos prisideda ir garso takelis, užburiantis spalvingomis ir saulėtomis kompozicijomis.

Po septynerių metų pertraukos nuo aktorystės Melas Gibsonas pasirodo tokiuose juostose kaip “Tamsos pakraštys”, “Bebras”, tačiau šio filmo dėka jis įkūnija bene geriausią savo personažą nuo „Patrioto“ laikų. Aktorius labai vyriškai pateikia savo personažą, kuris iš dalies sudaro filmo pamatą. Emocionaliai, o kartu ir ramiai – tai tikras Melo Gibsono vaidybos koziris. Kitu neatsėjamu juostos personažu yra Kevinas Hernandezas ir jo suvaidintas vaikas. Berniuko personažas apibudina šiuolaikinį vaiką, kurį auklėja gatvė, kurio vertybės yra užslėptos giliai širdies viduje, tačiau atsiradus žmogui, vertam pagarbos, jis gali atsiskleisti ir iš geros pusės. Filmo auklėjimo motyvas svarbus atsižvelgiant į šiuolaikinės visuomenės problemą išvengti deviacinės būklės. Peteris Stormare‘as, beveik visur vaidinantis tik neigiamus personažus, atneša nemažo kontrasto juostai, o tai tiesiog puikus prieskonis prie pagrindinio patiekalo.

„Sumautos atostogos Meksikoje“ – tai šmaikščiai sukurtas filmas, su nemaža adrenalino doze, pagardintas daug juodo humoro, puikiu veiksmu, originaliai pateiktu scenarijumi bei nuostabia vaidyba. Šių kriterijų dėka žiūrovas atitrūksta nuo realybės pasinerdamas į pavojingai vežančią kitokio nei galima įsivaizduoti kalėjimo tikrovę.

Vertinimas: 9/10

Gatvės šokiai 2 / StreetDance 2


Premjera: Balandžio 1, 2012
Premjera Lietuvoje: Balandžio 27, 2012
Indeksas: T
Trukmė: 85 min.
Žanras: Drama
Šalis: Didžioji Britanija
Režisavo: Max GiwaDania Pasquini
Vaidina: George SampsonSofia BoutellaFalk HentschelTom Conti, Stephanie Nguyen 

IMDB – 5.4/10
RottenTomatoes – 46/100

Filmo biudžetas – 11 000 000 $

Bendros pajamos – 18 582 902 $

Siužetas

Išjuoktas ant scenos ir patyręs žeminantį pralaimėjimą prieš amerikiečius „Invincible“, gatvės šokėjas Ešas  nusprendžia suburti savo komandą – į vieną šokių aikštelę surinkti geriausius šokėjus iš viso pasaulio, kurie šoktų taip, kaip „Invincible“ dar nėra matę.

Buvaukine.lt sako:

„Aistros išsiveržimas šokyje“

Nuo kultinio 1987 metų filmo „Purvini šokiai“ ilgiems metams užgesusi mada juostoms šokių tematika šiuo metu išgyvena tikrą aukso amžių. 2006 metais pasirodęs „Šokis hip-hopo ritmu“ sulaukė labai didėlio pasisekimo, todėl nemažai kino studijų pradėjo kurti savo viziją šia tema. 2010 metais pasirodžiusi pirmoji „Gatvės šokių“ dalis buvo tiesioginis atsakas amerikiečių filmui. Britų filmui, sulaukusiam nemažo pripažinimo iš publikos, buvo tiesiog lemta išvysti ir šio dinamiško filmo tęsinį, kuris pasirodė po dviejų metų.

Filmo centre vaizduojamas talentingas gatvės šokėjas Ešas, kuris trokšta antro šanso įrodyti savo meistriškumą. Po apmaudaus pralaimėjimo gatvės šokių konkurse jo galvoje sukasi tik viena mintis – revanšas. Vaikinas nori sukurti tokią komandą, kuriai nebus lygių, todėl jis ieško tikrų šokio meistrų visame pasaulyje, aplankydamas didžiausias pasaulio sostines. Ieškojimo metu vaikinas sutinka gražuolę Evą, kuri jausmingai šoka salsą, ir ją pamačius jo širdyje kažkas suvirpa. Merginoje jis mato savo laimę, džiaugsmą, gyvenimo tikslą bei šokį, o jos širdies pavergimas butų jam didžiausia iškovota pergalė. Gyvenimas yra ne visada lengvas, todėl dėl didžiausių norų tenka sunkiai pakovoti. Šokiais jie gyvena, šokiuose mato meną, todėl šokiai prives herojus į romantišką Paryžių, estetiška Londoną, amžiną Romą, bei gyvybingą Niujorką.

Tendencija sukurti kažką naujo šokių tematika klesti, tik, deja, ne į progreso pusę. Filmai kopijuoja vienas kitą ir originalumo juose nulis. Bandoma ir čia paimti kai kurias idėjas iš „Šokio hip-hopo rimtu“ , kuris tuo tarpu irgi nusigvelbė mintį iš kultinės „Purvini šokiai“ juostos. Banalumas apie romantiką, apie nepasiekiamus norus ir, žinoma, fortūnos interpretacija. Visoms šioms detalėms skiriamas labai didelis dėmesys, nors visas veiksmas ir vyksta šokių pavidale, tačiau jis yra tik kaip fonas pritraukti žiūrovą. Patys šokiai, reikia pripažinti, yra labai originaliai pateikti, bei visokių stilių mišinys į vieną bendrą šokį atrodo žvaliai, smagiai, aistringai. Salsos bei gatvės šokiai susipindami į vieną visumą alsuoja seksu ir labai didėle aistra, kad net gali būti jaučiamas prakaitas ant smakro nuo gautos adrenalino dozės. Evos personažas, kuris sudaro nemažą pamatą šiam filmui, yra tarsi interpretacija merginų atžvilgiu apie padorumą bei darbštumą, savigarbą, ko galima pasigesti šiuolaikinės visuomenės rėmuose.

Techninės filmo pusės atžvilgiu galima iš karto atkreipti dėmesį į neblogai atrodantį konvertuotą į 3D technologiją vaizdą, kuris sukuria didžiausią juostos atmosferą, prideda žavesio ir gyvybės. Operatoriaus darbas šiuo atveju silpnai atrodo, nes kai kurie judesiai blogai apimti, ir tada visas šokis netenka to grožio, kurį pateikia įspūdingų judesių meistrai, bet atkreipti dėmesį į puikų miestų pristatymą per kameros objektyvą irgi reikia, nes tai sukuria europietiškos atmosferos galią. Garso takelis kaip ir pridera tokio žanro darbui yra aukštos kokybės, nors keliose vietose nelabai suderintos buvo kompozijos prie romantiškų herojų akimirkų, todėl pilkai išreikšti jausmai sukuria neigiamą bendrą vaizdą jų santykiams.

Apie filmo aktorius pasakyti galima daug ir visiškai nieko, nes tai yra profesionalūs šokėjai, todėl vaidybos plane tikėtis kažko dramatiško visiškai nereikia, bet pastebėti potencialo irgi galima. Didžiausias filmo pliusas šiame plane yra nuostabiai kerinti, aistringai karšta, žavingai švelni Sofia Boutella, kuri įkūnijo nuostabią Evą. Karštos ir neprieinamos panelės įvaizdis sukūrė puikų pavidalą šiam personažui, o estetiško grožio, kurį demonstravo mergina, irgi pakako, kad būtų galima ją įsimylėti sėdint kino salėje. Judesiai bei gracija tobulo kūno dėka palieka nepakartojamą jausmą. Falkas Hentschelis, suvaidinęs Ešą, antrą kartą neparodo jokio progreso vaidybos plane, bet jo meistriškumas šokiuose žaibiškai išaugo, nors nesijautė tos charizmatiškos personos iš pirmojo filmo. Apskritai, visi šokėjai sukuria nepakartojamą reginį, kuris išliks dar kurį laiką po peržiūros.

„Gatvės šokiai 2“ – tai neblogas 2010 metų britų juostos tęsinys, tik šiek tiek labiau linkęs į amerikietišką stilių, kas sumenkina juostos puikią britišką atmosferą. Gražių vaizdų bei miestų dėka tik iš dalies pajaučiama europietiška didybė, kuri ir dingsta pakvaišusių šokių fone.

Vertinimas: 6/10

Amžinai tavo / The Lucky One


Premjera: Balandžio 19, 2012
Premjera Lietuvoje: Balandžio 27, 2012
Indeksas: T
Trukmė: 101 min.
Žanras: Drama
Šalis: JAV
Režisavo: Scott Hicks
Vaidina: Zac EfronTaylor Schilling, Blythe DannerJay R. FergusonRiley Thomas Stewart

IMDB – 6.1/10
RottenTomatoes – 21/100
Metacritic – 39/100

Filmo biudžetas – 35 000 000 $

Bendros pajamos – 92 457 138 $

Siužetas

Kai Jūrų laivyno karininkas Loganas Tibo mūšio lauke randa besišypsančios jaunos moters nuotrauką, jį netikėtai aplanko sėkmė – jaunuolis per plauką lieka gyvas. Grįžęs namo į gimtąją Kolorado valstiją, Loganas niekaip negali pamiršti rastos fotografijos, tad netrukus nusprendžia leistis kelionėn po visą šalį ir surasti besišypsančią šviesiaplaukę.

Buvaukine.lt sako:

„Beviltiškas romantikas“

Režisierius Scottas Hicksas, padovanojęs romantiškas bei gyvenimiškas komedijas, tokias kaip „Meilės receptas“, „Berniukai grįžta“, ir mistinę dramą „Širdys Atlantidoje“, pristato romantinę dramą apie negailestingus gyvenimo išbandymus kovojant dėl nepriekaištingo meilės jausmo. Filmas pastatytas pagal labai populiaraus Amerikoje rašytojo Nicholaso Sparkso bestseleriu tapusią novelę, jo talentingos plunksnos dėka pasaulis išvydo kultine tapusią 2004 metų dramą „Užrašų knygelė“ bei 2010 metais pasirodžiusį silpną darbą „Brangusis Džonai“.

Karinis konfliktas Irake, į kurį turėjo įsikišti demokratijos pasaulyje palaikytojos JAV, pasiglemžia daug jaunų, energingų, perspektyvių vaikinų gyvybių. Tarp išlikusių gyvų jaunuolių yra ir gyvenimo patirties turintis jūrų pėstininkas Loganas, kuriam karas tai lyg atsitraukimas nuo realybės. Jis kovos lauke atsitiktinai randa nepažįstamos, tačiau gražios ir nuoširdžių akių merginos nuotrauką, kuri tampa lyg talismanu vaikinui bei priesaika jam pačiam, jeigu nežus kare surasti fotografijos savininkę. Atradęs merginą vardu Betė ir įsidarbinęs pas jos močiutę Elę, Loganas bando pavergti gražuolės širdį, nors ji turi savo gyvenimo palydovą. Tačiau jos sūnui Benui Loganas iš karto patiko, todėl vaiko nuolankumas nepažįstamam gali suartinti jo motiną Betę su neseniai pasirodžiusiu įsimylėjėliu.

Atsižvelgus į tai, kad filmas sukurtas pagal Nicholaso Sparkso novelę, kuriai kaip ir būdingas iš pradžių kartaus, o vėliau gardaus saldainio pavidalas, bet būtent šis darbas sukuria labai didelę priešpriešą romantiškam filmo kontekstui, pagal rašytojo novelių motyvus virstantį iš rimtesnės idėjos į muilo operos struktūrą įsiterpiant režisieriaus  interpretuotam vaizdui. Pats karas parodytas beveik epizodiškai ir jis buvo, švelniai tariant, labai jau mergaitiškai pagražintas. Nėra filme tos karinės jaudulio atmosferos, dėl kurios reikėtų prijausti Logano personažui, jaučiasi vidinis tuštumas bei pilkas karo fonas. „Brangusis Džonas“ irgi turėjo panašių problemų, bet ten nors paties karo įsigilinimas buvo matomas plačiau. Gėrio motyvas , kuris vaizduojamas iš močiutės personažo, iš dalies aktualiai pateiktas, nes paties personažo specifika reikalauja tokio įsiterpimo į vidinę juostos ramybę, bet gaunamas silpnai įgyvendintas galutinis rezultatas . Neapykantos bei pavydo kontekstas šuoliuoja atskirai nuo pačios filmo pagrindinės minties.  Romantikos filme yra, bet jos pateikimas šaltas, o kartu kai kur tiesiog matėsi kopijavimas iš to paties Sparkso ekranizuotos „Užrašų knygelės“ . Karti meilė, kuri ateina netikėtai ir dėl jos galima net gyvybę paaukuoti , šiame darbe nejaučiama visiškai.

Techninis filmo pavidalas irgi silpnai įgyvendintas ir būtent operatoriaus darbas trukdė įsimintinam bendram vaizdui susidaryti. Irako vaizdavimas emocinės stiprybės nesuteikia, o priešingai – parodytas patriotiškai, nutrinant tą tikrą košmarą, kuris buvo iš tikrųjų. Garso takelis – vienintelis šviesus filmo spindulys. Jo grakščiai suderintos kompozicijos atitraukia akį iš bendro neskoningai sukurto vaizdo ir leidžia nors akimirkai pasinerti į romantinės atmosferos jūrą, kurios iliuzija greitai sudūžta į šipulius ir matoma tik purvina bala. Montažas neaiškiai atliktas, nes kai kurie filmo epizodai blogai yra paaiškinti, o perėjimas iš vienos veiksmo scenos į kitą laužo filmo eiliškumą siužetinės linijos prasme.

Merginų numylėtinis Zacas Efronas, išsivadavęs iš „Vidurinės mokyklos miuziklo“ pančių, jau trečią kartą bando įrodyti, kad jis pats sugebės ant savo pečių ištempti visą filmą vien dėl savo pavardės svorio. Kaip bebūtų gaila, tačiau po visai smagios komedijos „Vėl Septyniolikos“ bei graudinančios dramos „Čarlio Sent Klodo mirtis ir gyvenimas“ čia jis neparodo visiškai nieko. Bandymas sukurti stiprų ir dramatinį personažą atrodo labai juokingai, nes tokios saldžios išvaizdos žmogui su ne iki galo apžėlusiu veidu vaidinant tikrą vyrą sukuriama priešprieša pačiam personažui. Emocijų išreiškimas, bandymas ir tik bandymas atrodyti subrendusiu vyru niekaip negali stipriai pateikti aktoriaus, kuris pakviestas į filmą tik dėl komercinių tikslų privilioti moterišką auditoriją. Vos tik įsibėgėjanti Holivude aktorė Taylor Schiling, suvaidinusi romantinę Logano pasiją Betę, vaidina įtikinamiau, tačiau nemažai epizodų, kur matomas hiperboliškas emocijų išreiškimas, o tai trukdo personažo psichologiniam portretui nustatyti. Žinoma labiausiai šarmingai šioje juostoje atrodo Blythe Danner iš „Paskutinio tėvų išbandymo“ trilogijos, vaidinusi Elę, tik, deja, jos personažas buvo mažai pastebimas, nors potencialas didžiulis, atsižvelgiant į tai, kad gėrio kontekstas buvo nuslopintas. Ryškiausiai pasirodo jauniausias filmo aktorius, dešimtmetis Riley‘is Thomasas Stewartas, įkūnijęs mažąjį Beną. Berniukas savo darbą atliko šiltai ir mielai, o tai ir buvo gražiausiais pasirodymas šiame filme.

„Amžinai tavo“ – tai silpnai ekranizuotas filmas pagal to paties pavadinimo novelę, nenešantis tos atmosferos, kuri yra jaučiama skaitant kūrinį. Personažų neigiamas pavaizdavimas sukūrė didžiausią juostos problemą, nes jų dvasia prislopinta nereikalingų emocijų bei tuštybės. Scenarijaus interpretacija kūrinyje atspindi vien tik epizodines detales, kurios susijungusios į visumą atveria tik vieną medalio pusę, pamirštant apie svarbias gyvenimiškas vertybes.

Vertinimas: 3/10

%d bloggers like this: