Monthly Archives: March 2012

Kivirčas / Carnage


Premjera: Rugsėjo 1, 2011
Premjera Lietuvoje: Balandžio 6, 2012
Indeksas: T
Trukmė: 80 min.
Žanras: Drama, Komedija
Šalis: Ispanija, Lenkija, Prancūzija, Vokietija
Režisavo: Roman Polanski
Vaidina:   Jodie Foster, Kate Winslet, Christoph Waltz, John C. Reilly

IMDB – 7.2/10
RottenTomatoes – 72/100
Metacritic – 61/100

Filmo biudžetas – 25 000 000 $

Bendros pajamos – 27 603 069 $

Siužetas

Dvi poros tėvų susitinka draugiškam  pokalbiui po to ,kai jų sūnūs dalyvavo kovoje. Nors jų laikas kartu ir juda į priekį, vis didėjantis vaikiškas elgesys nuveda vakarą į chaosą.

Buvaukine.lt sako:

„Šeimų dvikova“

Oskaro laureatas už geriausią 2002 metų filmą „Pianistas“, kinematografijos legenda Romanas Polanskis pristato žiūrovams naują, išskirtinio bei nebūdingo jam formato darbą. Geriausiomis senovės graikų teatro tradicijomis sukurta juosta leis pasinerti į dialogų jūrą, kuri yra tokia gili, jog kelią atgal bus labai sunku rasti.

Ramus pavasario rytas, paukščiai lauke čiulba, o viename Niujorko inteligentų bute tvyrauja keista bei tvanki atmosfera. Į svečius pas Longstritų šeimą, jei galima taip išsireikšti, yra atėjusi Kovanų pora. Šio susitikimo kaltininkai yra jų sūnūs. Kovanų sunūs Longstritų atžalai smogė su lazda į veidą ir išmušė priekinius dantis, todėl tėvai susirinko išsiaiškinti santykių. Parašę skundą teismui, jau išeinančius iš būto Kovanus pakviečia dar pasėdėti ir išgerti espresso su pyragu, kurį pagamino buto šeimininkė Penelopė. Pokalbį apie tokio jauno amžiaus vaiko poelgius, apie jų auklėjimą bei tėvų įtaką pertraukia kartas nuo karto skambantis Alano Kovano telefonas. Pasirodo, jog vaikai – tik maža smulkmena, o tikras kivirčas tarp šeimų prasideda nuo jų pačių gyvenimo idealogijos.

Scenarijus sukurtas atsižvelgus į visas senovinio teatro aspektus, o jo pateikta siužetinė linija susipina su tragikomedijos bei tragedijos elementais. Dialogai, kurie sudaro šios juostos pamatą, atskleidžia kiekvieno personažo psichologinį portretą, o kiekvienas personažas atstovauja tam tikrą žmonių grupę. Galima įžvelgti ir rasizmo kupiną žmogų, humanizmo pertekusią moterį, karjeristą bei tuščią lėlę, kuriai šeimos vertybės nėra svarbi gyvenimo dalis. Filmą galima skaidyti į kelis aktus, nes būtent tam tikra scena pateikia susigrupavimą tarp žmonių būnant kitose barikadų pusėse ir paeiliui jų persigrupavimą. Dvi šeimos ir jų ginčas, vėliau matome solidarumą tarp vyrų, moteriškąją draugystę, vyro ir žmonos ginčą, vyro palaikymą kitai moteriai. Užburiantis ratas, kuris sukasi lyg laikrodžio rodyklė, ir jam tiesiog nėra pabaigos. Alkoholis irgi sudaro nemažą poveikį bendrame siužeto kontekste, jis netgi yra vaizduojamas kaip šėtonas, bandantis sunaikinti ketverių žmonių šeimyninį gyvenimą. Juodžiausi purvai yra pateikiami ant lėkštutes, o tai priduoda aštrumo, nes kiekvienas bando ginti savo interesus. Kiekvienas iš personažų turi ir savo keistenybių bei brangių daiktų, kurie vaizduojami metaforiškai. Telefonas, rankinukas, žurnalų kolekcija bei viskio butelis. Keli minusai irgi pastebimi. Filmui trūksta dinamiškumo, jo eiga kartais pasirodo pateikiama šaltai, be intrigos buvimo ir kai kurie herojų veiksmai yra visiškai neapgalvoti.

Techninė filmo pusė yra puikiai pateikta, ypač nuotaikas keičiantis ir prisiderinantis prie susiklosčiusios situacijos garso takelis. Muzika, sudaranti mažą juostos dalį, turi didžiulį poveikį kivirčui prasidėjus ir pasibaigus. Veiksmo vieta – butas bei laiptinė, todėl montažo dėka sukuriama vienos šeimos idilija bei bendras vaizdas į jų asmeninio gyvenimo buitį. Operatorius savo darbu detalizuoja smulkmenas ir tai sudaro labai realistišką pojūtį žiūrovui, nes galima įžvelgti kažką  savito.

Aktorių kvartetas, o kitaip ir nepavadinsi to, kas yra rodoma ekrane, pasirodo puikiai. Būtent emocionaliai išreikštos visos jų emocijos sukuria keistą poveikį visai juostos eigai. Oskarų laureatai dar kartą įrodo, jog kiekviename filme jie moka sukurti visiškai kitokius personažus, visiškai kitaip pateikia save ekrane. Oskaro laureatas už antraplanį vyro vaidmenį Quentino Tarantino filme „Negarbingi šunsnukiai“, austras Christophas Waltzas nusimeta blogiuko kaukę ir stoja prieš mus kaip vyras, neturintis jokių didesnių vertybių išskyrus darbą, tačiau prijaučiantis kitiems vyrams dėl jų valdingų moterų. Seksizmu kvepia jo suvaidintas Alano personažas, tačiau turintis vidinės ramybės. Jo partnerė, žavioji britė Kate Winslet, gavusi 2008 metais Oskarą už geriausią moters vaidmenį filme „Skaitytojas“, parodo save kaip tuščią bei depresuojančią moterį, nes jos nuotaika keičiasi kas kelias minutes. Dukart laimėjusi Oskaro statulėlę aktorė Jodie Foster pasirodo geriausiai. Jos suvaidinta rašytoja Penelopė filmo metu sulyginama su Jane Fonda , turinčia tokią plačią meilę visam pasauliui, nors šeimoje yra daug problemų. Johnas C.Rilley‘is priduoda humoro niūriam filmo fonui.

„Kivirčas“ – tai smagus, o kartu ir liūdnas filmas, kurio dėka matome, jog žmonės yra agresyviausi pasaulio gyventojai. Žmonėms būdingi charakterio bruožai, parodyti šiame Romano Polanskio darbe, tik įrodo trapumą tarp santykių bei laimingos šeimos fikciją.

Vertinimas: 8/10

Advertisements

Pavojingas metodas / A Dangerous Method


Premjera: Rugsėjo 30, 2011
Premjera Lietuvoje: Balandžio 6, 2012
Indeksas: T
Trukmė: 99 min.
Žanras: Drama, Trileris
Šalis: Didžioji Britanija, Vokietija, Kanada, Šveicarija
Režisavo: David Cronenberg 
Vaidina: Keira KnightleyViggo MortensenMichael FassbenderVincent CasselSarah Gadon 

IMDB – 6.6/10
RottenTomatoes – 79/100
Metacritic – 76/100

Filmo biudžetas – 20 000 000 $

Bendros pajamos – 27 462 041 $

Siužetas

Psichologinis trileris apie audringus Carlo Gustavo Jungo santykius su savo mokytoju Sigmundu Freudu, gydant komplikuotą seksualios rusaitės pacientės ligą.

Buvaukine.lt sako:

„Kaip Jungas Froidą pažino“

Kino grandas, genialusis lietuvių kilmės režisierius Davidas Cronenbergas, padovanojęs pasauliui 1986 metų šedevrą „Musė“, pristato savo naujausią juostą, kurioje jis bando iš psichologinės pusės pateikti santykius tarp psichoanalizės pradininkų Zigmundo Froido bei Karlo Jungo, bei atskleisti priežastis, dėl kurių jie susipyko. Tai jau trečias režisieriaus bendradarbiavimas su aktoriumi Viggo Mortensenu, kurį galėjome matyti ankstesniuose šio meistro darbuose, tokiuose kaip 2005 metų „Smurto istorija“ bei 2007 metų „Rytietiški pažadai“ kriminalinės dramos.

Filmo centre pavaizduotas visiškai jaunas vienos Šveicarijos psichiatrinės ligoninės daktaras Karlas Gustavas Jungas. Jaunuolis dažnai eksperimentuoja su savo pacientais, tačiau iš jų taipogi semiasi patirties, nes būtent Karlo metodas yra išskirtinis. Jis išklauso pacientą be jokio akių kontakto su juo, visi ligonių veiksmai sukurią bendrą pamatą jo teorijos teisingumui. Vieną dieną į psichiatrinę atgabenama labai jauna bei graži, tačiau psichiškai sutrikusios būklės mergina Sabina Špilrein. Būtent jį ir buvo raktas į psichoanalizės bei psichiatrijos duris, kurios pagaliau atsivėrė Karlui. Neapykanta bei pykčio priepuoliai Karlo atžvilgiu pamažu virto į keistą draugystę bei bendradarbiavimą. Merginos ir vyro santykiai buvo išreiškiami ne tik darbo vietoje tiriant pacientų būklę, bet ir seksualinių santykių kontekstu ,kuris patį Karlą privesdavo prie beprotystės ribų. Laikui bėgant Karlas ryžtasi aplankyti vieną žinomiausių Europoje psichiatrų – Zigmundą Froidą. Austras, susipažinęs su Jungo teorija, pradėjo su juo didelį ir ilgą kelis metus nepabostantį dialogą apie žmogaus pasąmonę bei seksualumo įtaka psichikai. Bendradarbiavimas bei draugystė tarp vyrų yra labai trapi, nes kelyje iki visiškos harmonijos stoja Sabina. Prasideda tikra intelektų kova, kieno teorija yra teisingesnė.

Scenaristas Christopheris Humptonas, oskaro laureatas už 1988 metų juostos „Pavojingi ryšiai“ scenarijų, filmo siužetinę linija pateikia su priešprieša dviem svarbiausiems filmo personažams, atsižvelgdamas tik į bendriausius jų pasiekimus psichologijoje. Veiksmas pateikiamas iš trijų personažų barikadų pusių, nors žiūrint šį filmą susidaro įspūdis, jog tai Karlo Jungo biografijos dalis. Pats ažiotažas tarp psichiatrijos pionierių virsta ramia diskusija, nors būtent Sabinos personažo, kuris įneša ugnies į jų santykius, dėka susidaro bendras vaizdas, panašus į šachmatų žaidimo partiją, todėl šią juosta galima pavadinti psichologine drama.  Dialogai, kurie sudaro didžiausią filmo pamatą, sukuria psichologinius Jungo bei Froido portretus, jų pačių sutrikimus. Filmo didžiausias minusas yra tas, jog juostos trukmė yra per maža parodyti visą psichiatrų gyvenimo pusę, todėl šios juostos biografine drama laikyti nederėtų, nes tik maža Jungo bei Froido gyvenimo atkarpa parodyta šiame darbe.

Filmo garso takelis bei jo kompozicijos pateikiamos taip stipriai, jog sukuriama XX amžiaus pradžios atmosfera, panaši į tamsiojo baroko epochą. Puikūs kostiumai bei dekoracijos, kurių dėka autentiškai atkurti to laikotarpio miestai. Operatorius pasidarbavo puikiai, nes su kino kameros objektyvo pagalba sugebėjo aprėpti miestų peizažus bei estetiškai pateiktį Vienos vaizdą.

Dirbti pas Davidą Cronenbergą yra labai sunku, tačiau daugelis aktorių svajoja atsidurti jo filmavimo aikštelėje. Mėgstamiausias režisieriaus aktorius Viggo Mortensenas, įkūnijęs Zigmundą Froidą, jau trečią sykį pasirodo pas jį. Puiki vaidyba bei puikus personažo pateikimas, kurio dėka juosta bendram kontekste įgavo idilijos. Suvaidinti tokio sunkaus žmogaus kaip Froidas personažą ne kiekvienas galėtų, tačiau Viggo Mortensenui pavyko pateikti jo vidinio pasaulio pamatą. Karlą Jungą suvaidino kylantis Holivudo neseniai atrastas talentas Michaelis Fassbenderis, dėl kurio kovoja geriausi pasaulio meistrai. Puikiai išreikštos emocijos, puikiai sukurtas personažas. Didžiausios ovacijos skiriamos britei Keira Knightley. Tai vienas brandžiausių ir įsimintiniausių jos pasirodymų kine. Psichiškai nesveika, o kartu geniali – tai mišinys, kuris padėjo Keirai sukurti labai stiprų personažo charakterį. Kaip vaikai suauga bei žmonės subręsta, taip ir Sabina kaip gėlė atsiskleidžia tik praėjus kažkuriam laikui. Filmą dar labiau pagardina puikusis prancūzų aktorius, charizmatiškasis Vincentas Casselis. Nors jo pasirodymas yra epizodiškas, tačiau jo suvaidintas Oto Groso personažas turi labai didėlį poveikį filmo siužetinės linijos kitimui.

„Pavojingas metodas“ – tai puiki psichologinė drama, kuri leidžia pasinerti į vieną iš svarbiausių šiuolaikinio mokslo šakų pradžią. Pagrindinis filmo pamatas – teorijos, kurios gyvuoja iki šių dienų bei turi nemažai pasekėjų. Puikios vaidybos dėka filmas įgavo stiprų pavidalą, o scenarijaus bei režisūros pagalba yra sukurtas dar vienas puikus Davido Cronenbergo darbas.

Vertinimas: 8/10

Meilė trunka trejus metus / L’amour dure trois ans


Premjera: Sausio 18, 2012
Premjera Lietuvoje: Kovo 30, 2012
Indeksas: N7
Trukmė: 98 min.
Žanras: Komedija
Šalis: Prancūzija
Režisavo: Frédéric Beigbeder 
Vaidina: Gaspard Proust, Louise BourgoinJoey StarrJonathan LambertFrédérique Bel

IMDB – 6.0/10

Filmo biudžetas – 3 000 000 $

Bendros pajamos – 7 129 474 $

Siužetas

Žvilgsnis į santuokos nutraukimą.

Buvaukine.lt sako:

„Meilės eliksyras“

Populiarus prancūzų rašytojas bei scenaristas Fredericas Beigbederas debiutuoja kaip režisierius pristatydamas savo paties parašytą romaną „Meilė trunka trejus metus“. Po sėkmingos 2008 metų „14.99 euro“ ekranizacijos šį kartą jis bandys pateikti santykius tarp mylinčiu žmonių bei papasakos apie teoriją, kuri gali tuos santykius sugriauti.

Filmo centre vaizduojamas jaunas rašytojas, realistas, o kartu ir pesimistas Markas Maronas, rašantis aukštuomenės kroniką. Jis gyvena pagal vieną teoriją apie santykius – meilė trunka trejus metus ir ne daugiau. Visų pirma, žmonės myli labai karštai ir aistringai, laikui bėgant šis jausmas virsta šilta draugyste, o galų galiausiai, kai viskas nusibosta, jaučiama rutina. Toks jo nusistatymas pagrįstas savo paties išgyventa istorija, nes būtent jis pats niekada nemylėjo ilgiau nei trejus metus. Jis vedė labai gražią, linksmą bei švelnią merginą Aną, bet po trijų gyvenimo metų jai jautė vos ne pasišlykštėjimą. Dar vieną karta į jo duris pasibeldusi meilė privertė šypsotis, nes prie jausmų durų slenksčio pasirodė Alisa. Viskas būtų gal ir gerai, bet Alisa gyveno su kitu žmogumi ir su Marku susitikinėti galėjo tik slapčia. Tarp jų įsiplieskę jausmai leido abiems pasinerti į meilės kupiną jūrą, tačiau Marko pasąmonėje užsislėpusi teorija vis jam primindavo, kad artėja tas nelemtas trijų metų laikotarpis.

Pati filmo idėja yra nuostabi, bet iki visiškos harmonijos pritrūko prancūziškos sielos. Filmas atrodo lyg kurtas pagal Holivudinį standartą, nesijautė išvis europietiškumo. Teorija, kuri sekioja pagrindinį herojų, neduoda jam ramybės viduje –  tai lyg nepilnavertiškumo kompleksas, kurį sutikti galima pas daugelį žmonių, tik kituose gyvenimo sferose. Psichologinio konteksto bendrame filmo fone irgi pritrūko, nes visgi personažo charakterio bruožai priešinasi tarpusavy,  o tai neleidžia sukurti puikios atmosferos. Meilės idilija kiekvieno iš personažų gyvenime pateikta su ironija pačiam jausmui, todėl apibudinti tai, kas parodoma, galima kaip simpatijos išraišką arba aistrą, bet tik ne meilę. Filmo pabaiga, kuri leidžia žiūrovams spėlioti apie visos juostos bendrą kontekstą, yra puikiai išreikšta. Emocionaliai ir intriguojančiai.

Techninė filmo pusė pateikta beveik subtiliai, nors nesijautė beveik europietiškumo. Garso takelis nesukuria jokių papildomų emocijų, nors prancūzų filmams tai būdinga. Meilės šalis bei filmas apie meilę, kurios nesijautė iki galo. Padėka filmo operatoriui, kuris labiausiai prisidėjo prie juostos kokybės. Nuostabūs vaizdai, romantika, o kartu ir melancholija kvepiantys kraštovaizdžiai, miesto gatvės.

Aktorių vaidyba filme buvo išreikšta vidutiniškai atsižvelgiant į personažų stiprumą. Debiutinis aktoriaus Gasparo Prousto pasirodymas įkūnijant pagrindinį filmo personažą atrodė geriausiai iš viso kolektyvo, nors jam visgi pritrūko Markui būdingos charizmos. Jo partnerės Louise Bourgoin bei Elisa Sednaoui nors ir suteikia estetiškumo, bet bendrai atrodo ne kaip aistros pripildytos moterys, o tiesiog kaip šaltos bei pilkos asmenybės.

„Meilė trunka trejus metus“ – tai nebloga to paties pavadinimo romano ekranizacija, tačiau turinti vidinių neaiškumų bendrame juostos kontekste. Pateikiamos žmogaus gyvenimo vertybės bei kompleksai sukuria vaizdą, jog vyrams būdinga bijoti santykių trapumo pagal savo sukurtas teorijas.

Vertinimas: 6/10

Titanų įniršis / Wrath of the Titans


Premjera: Kovo 22, 2012
Premjera Lietuvoje: Kovo 30, 2012
Indeksas: T
Trukmė: 99 min.
Žanras: Veiksmas, nuotykiai, fantastika
Šalis: JAV
Režisavo: Jonathan Liebesman 
Vaidina: Liam NeesonRalph FiennesSam WorthingtonBill NighyRosamund Pike 

IMDB – 5.9/10
RottenTomatoes – 26/100
Metacritic – 37/100

Filmo biudžetas – 150 000 000 $

Bendros pajamos – 301 970 083 $

Siužetas

Persėjas metą iššūkį tamsybių karalystei siekdamas išgelbėti savo tėvą Dzeusą, pagrobtą savo sūnaus Arėjo ir brolio Hado , kuris išleido į pasaulį antikinius Titanus.

Buvaukine.lt sako:

“Dievai irgi mirtingi”

2010 metais pasirodęs kultinio 1981 metų filmo „Titanų mūšis“ perdirbinys  sulaukė didelio pasisekimo pajamų plane, nors ir buvo labai šaltai priimtas tiek kino kritikų, tiek kino žiūrovų, tačiau studija Warner Bros. visgi  nusprendė pasitaisyti, todėl pateikia kitokį žvilgsnį į graikų mitologijos personažus, nei jie buvo pateikti originaliuose šaltiniuose. Režisierius Jonathanas Liebesmanas pereina nuo ateivių futuristinės kelionės filme „Pasaulinė invazija: mūšis dėl Los Andželo“ prie antikinio pasaulio ir pristato dar pavojingesnius bei kvapą gniaužančius Persėjo nuotykius prieš į laisvę ištrūkusius negailestingus titanus bei visų Olimpo Dievų tėvą, Kroną.

Filmo centre vėl atsiduria jaunas pusdievis Persėjas, Dzeuso sūnus, po pergalės prieš galingąjį Krakeną atsisakęs sėsti į jam priklausantį sostą Olimpe šalia savo tėvo. Praėjus septyneriems metams po didžiojo žygdarbio, vyras veda ramų gyvenimo būdą žvejodamas, kaip kadaise jo mirtingasis globėjas Spirosas. Deja, taika negali trukti amžinai, todėl prie jo durų slenksčio pasirodo pats vyriausias Dievas Dzeusas ir prašo stoti į kovą su dar pavojingesniu priešu. Kadaise, kai karaliavo žemėje titanai, vadovaujami negailestingojo Krono, tvyravo chaosas, todėl trys jo sūnūs, Dzeusas, Poseidonas bei Hadas, stojo prieš savo tėvą ir po nuožmios kovos uždarė jį su visais titanais Tartare. Dzeusas tapo dangaus valdovu, Poseidonas – jūrų, o Hadas buvo ištremtas į požemių karalystę. Kronas įgavo naujų galių bei ištikimų tarnų, todėl pasaulio likimas priklauso tik nuo Persėjaus, nes tik turint žmogiškų jausmų bei dieviškos palaimos galima atsilaikyti prieš tokį blogį. Šalia jo į kelionę į Tartarą prisijungia jaunoji karžygė princesė Andromeda bei Poseidono sūnus, irgi pusdievis Agenoras. Kova iki paskutinio kraujo lašo prasideda.

Žvelgiant į scenarijų, filmo scenaristai tiesiog pateikė savo Graikų mitologijos interpretaciją. Iš originalių mitų apie Persėją liko tik Dievų vardai bei pats personažas, visa kita – tiesiog kūrėjų fantazijos vaisius. Apmaudu ir kartais juokingai atrodo, kai bandoma visus svarbiausius mitologinius personažus bei objektus sugrūsti į vieną vietą. Kretos salos karaliaus Mino labirintas, kuriame gyvavo pabaisa Minotauras, šioje juostoje vaizduojamas gana efektingai, tačiau visiškai išimtas iš konteksto yra faktas, kad jį nužudė būtent Tesėjas, o ne Persėjas. Dievų interpretacija yra keista, didžiausią nuostabą galima skirti Arėjui, nes iš jo išvaizdos tiesiog pasišaipė. Karo Dievas, kurio visi šarvai turi būti pasiūti iš priešų odos, o čia yra tiesiog geležiniai, jokio siaubo nekelia, nors psichologinis jo portretas pateiktas ganėtinai gerai. Keista matyti, kai Dievai verkia, visgi ir jie turi jausmus, nors pagal mitologiją jie buvo žiauresni už pačius titanus. Filmo dialogai banalūs, juos galima išgirsti daugumoje kitų filmų, nebuvo paimta jokios antikinės išminties ar ideologijos.

Pirmame filme didžiausia klaida buvo konvertavimas į trečią dimensiją. Efekto jokio išvis nebuvo, tik juosta dar tamsesnė ir pilkesnė gavosi.  Tuo tarpu šiame filme pagirtinas kokybiškas 3D efektas, kurį išvystame specialiųjų Epic Red 3D kamerų dėka. Specialieji filmo efektai atidirbti kokybiškai, bet vietose galima pastebėti labai jau sukompiuterizuotus veidus bei aplinką. Sprogimai bei garsai pridėjo dinamiškumo, o adrenalino kupinas garso takelis su nuotykių motyvais leidžia pasinerti į kelionę kartu su pagrindiniais herojais. Minusas buvo silpnas operatoriaus darbas – kai kuriuose vietose kamera drebėjo smarkiai, nors šis efektas ir suteikia realistiškumo daugumai filmų, bet visgi čia mitologijos motyvais kurtas darbas, čia realistiškumo nereikia. Pačios kovų scenos trunka labai greitai, o ypač kova su Kronu. Efektingai, stipriai, bet per trumpai. Neatrodė, kad tai galingiausias kada nors sutiktas priešininkas. Meduza Gargona ilgiau priešinosi. Filmo peržiūra neprailgsta už ką galima padėkoti montažui.

Žvaigždžių parado, kurį išvystame šiame filme, galėtų pavydėti bet koks kino projektas. Pagrindinio vaidmens atlikėjas, „Įsikūnijimo“ žvaigždė britas Samas Worthingtonas, antrą kartą stoja prieš žiūrovus ekrane kaip Persėjas. Jo suvaidintas personažas emocionaliai beveik nepasikeitė, nebent plaukus ataugino, bet tai tik išvaizdos pasikeitimas. Jo partnerė Rosamund Pike, suvaidinusi Andromedą, irgi neišsiskyrė iš minios, visiškai šaltas personažas, užtat „Rokenrolos“ pažiba Toby‘is Kebellas suteikė bendram filmo kontekstui humoro, o jo kaip tik trūko pirmoje juostoje. Kino grandai Liamas Neesonas, Ralphas Fiennesas bei Billas Nighty‘is puikiai atliko savo vaidmenis. Bendrai žiūrint į visus aktorius susidaro įspūdis, jog tai britiška juosta, nes beveik visi pagrindinių personažų atlikėjai yra kilę iš Britanijos. Didžiausia charizma filme spinduliavo Arėjų įkūnijęs aktorius venesuelietis Edgaras Ramirezas.

„Titanų įniršis“ – lyginant su „Titanų susidūrimu“,  tai didelis žingsnis į priekį, su šiek tiek geriau įgyvendinta idėja , vis dar nemažomis klaidomis scenarijuje, tačiau įspūdingesniais vaizdo efektais bei puikiu 3D.

Vertinimas: 6/10

%d bloggers like this: