Vėžliukai nindzės / Teenage Mutant Ninja Turtles


Premjera: Rugpjūčio 7, 2014Teenage Mutant Ninja Turtles
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 29, 2014
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 101 min.
Žanras: Fantastinis, veiksmo
Šalis: JAV
Režisavo: Jonathan Liebesman
Vaidina: Megan Fox, Will Arnett, William Fichtner, Alan Ritchson, Noel Fisher

IMDB – 6.4/10
RottenTomatoes – 20/100
Metacritic – 34/100

Filmo biudžetas – 125 000 000 $

Filmo pajamos – 244 688 000 $

Siužetas

Niujorkas išgyvena slogius laikus. Piktadarys Šrėderis geležine ranka valdo visą miestą – pradedant korumpuota policija, baigiant dar korumpuotesnias politikais. Saugumo jausmą seniai užmiršę miestiečiai įbauginti ir praradę viltį. Tačiau vieną dieną kažkas pasikeičia. Tai šen, tai ten pasigirsta keistų gandų apie bebaimius rytų kovų menus įvaldžiusius padarus, kurie priešinasi Šrėderio diktatui ir griauna jo planus.

Buvaukine.lt sako:

„Kavabunga“

Žymusis Holivudo specialiųjų efektų ir sprogimų specialistas, režisierius ir prodiuseris Michael‘as Bay‘us specializuojasi ne tik ties „Transformerių“ filmais, tačiau dar ir atranda laiko prodiusuoti panašius prabangiai atrodančius ir efektų prifarširuotus projektus, kuriuose jis mato finansinį potencialą. Kartu su „Pasaulinė invazija: mūšis dėl Los Andželo“ bei „Titanų įniršis“ režisieriumi Jonathanu Liebesmanu jis pristato dar vieną nuotaikingą ir labai efektingą pasakojimą, atkeliavusį tiesiai iš 10-ojo dešimtmečio, kai televizijoje, komiksų puslapiuose, žaislų parduotuvėse ir kinuose karaliavo „Vėžliukai nindzės“.

Kino kūrėjų tandemas kviečia atsidurti Niujorko gatvėse ir kartu su „Didžiojo Obuolio“ gyventojais stebėti teisingumo vykdymą, kurį atlieka keturi šiek tiek mutavę, tačiau dar pakankamai jauni, nindzių kovos techniką įvaldę charizmatiški vėžliai.

Apie ką mes čia…

Žurnalistė Eipril Onil kiekvieną dieną gaudo sensacijas, tačiau jai tas sekasi ne itin gerai. Vieną dieną merginai pasitaiko puiki proga – jos kelyje atsiduria keturi miesto teisinguoliai, kurie tvarko reikalus neįprastu būdu. Pamačiusi, ką sugeba keturi nepažįstamieji, mergina puola juos persekioti, tačiau juos pamačiusi ji negali patikėti savo akimis. Prieš ją atsiduria keturi dviejų metrų aukščio mutavę vėžliai – Rafaelis, Mikelandželas, Leonardas ir Donatelas.

Kūrinio vidus

Einant į naujausią prodiuserinį Michael‘io Bay‘aus filmą aplanko nemalonus, ganėtinai šlykštus ir visiškai pesimistinis nerimas dėl šios moderniai pateiktos „Vėžliukų nindzių“ versijos, kuri viso pasaulio kino teatrus pasiekė vieną iš labiausiai kino studijų vengiamų mėnesių – rugpjūtį. Žinoma, didžiausią baimę filmo pasirodymas turėjo sukelti tiems, kurie prieš dvidešimt metų buvo „Vėžliukų“ manijos dalyviais. Žaislai, animaciniai projektai, komiksai ir gana juokingai atrodantys vaidybiniai filmai, kuriuose žymūs herojai kovojo su visagaliais blogiečiais. Paskutinį kartą Rafaelį, Leonardą, Donatelą ir Mikelandželą didžiuosiuose kino ekranuose buvo galima pamatyti prieš septynerius metus, tačiau tik animaciniu pavidalu. Vaidybiniame filme keturi nenugalimi vėžliukai pasirodė dar seniau – 1993 metais. Tada buvo galima išvysti finalinę, ne itin kokybiškos, tačiau gana populiarios trilogijos dalį. Ir štai, po tiek metų laukimo studija „Paramount“ su Michaeliu Bay‘umi priešaky galiausiai pristato daug žadantį perdirbinį. Deja, bet kino kūrėjai savo 125 milijonus kainavusiu projektu žiūrovus tesugebėjo pamaloninti tik pažadais.

Filmo istorija prasideda gana chaotiškai – lyg ir pristatoma visa vėžliukų istorija (kova su Šrederiu ir jų apmokymai pas meistrą Splinterį), tačiau pasibaigus pirmoms filmo minutėms žiūrovas atsiduria Niujorke, kur prasideda Eipril Onil kelionė iki susitikimo su peraugusiais mutantais, ginančiais miestą. Šiek tiek nuobodi pradžia, kuri nežada nieko gero, tačiau atėjus tai akimirkai, kai filme pasirodė keturi didvyriai, nuobodulys išnyksta – jį pakeičia nuostaba ir jausmas, kad visa tai jau kažkur matyta. Ir tikrai, vienoje scenoje buvo paminėtas Christophero Nolano „Tamsos riteris“, kurio pirmosios dalies scena identiška tai, kurią buvo galima pamatyti šioje Jonathano Liebesmano režisuotoje juostoje. Na ir žinoma, kaipgi buvo galima neapsieiti be juokelių, susijusių su naujuoju „Betmanu“. Matyt filmo scenaristas yra didelis pono Nolano kūrybos gerbėjas, kad kelis kartus paminėjo jo sukurtą trilogiją. Atmetant šį nesusipratimą, filmo kūrėjus galima pagirti už labai patrauklų istorijos vystymą. Lengvai ir gana banaliai pateikiamas pasakojimas, kuris priminė originalią „Vėžliukų“ trilogiją. Filmas kupinas juokelių, tik, deja, ne visi jie gerai įgyvendinti. Kita vertus, ko daugiau reikia šiuolaikiniams paaugliams – veiksmo, efektų ir kietų frazių. To čia tikrai netrūksta. Netgi galime pagirti Michaelį Bay‘ų, kuris suprodiusavo žymiai kokybiškesnį filmą už jo šiemetinę režisūrinę gėdą, pavadinimu „Transformeriai. Išnykimo amžius“. Juostoje nemažai dvikovų, tačiau nėra nė vienos, kurią būtų galima pavadinti epine arba tiesiog didinga. Finalinis susidūrimas su Šrederiu – geriausia, ką turi šis filmas. Deja, bet tai tikrai liūdina. Šiek tiek anksčiau buvo paminėta, kad filme atsirado scena, susijusi su „Tamsos riteriu“, tačiau tai ne vienas momentas, kai juostoje galima pastebėti sąsajas su kitais panašaus pobūdžio projektais. Finalinės scenos pavidalas visiškai atspindi tai, ką matėme 2012 metais „Žmogaus-voro“ perkrovime. Ar čia toks sutapimas, kad kūrėjai į filmą įdėjo beveik identišką sceną, ar tai tiesiog idėjų neturėjimas, kurių buvo pasisemta iš kitų filmų? Atsakymo į šį klausimą mes negavome.

Nors istorija prastai, tačiau ganėtinai įtraukiančiai pateikiama, tačiau filmo herojų pateikimas ne toks šviesus. Taip, kiekvienas iš vėžliukų skirtingas, kiekvienas turi asmenybę, kovos techniką ir išraiškingą ginklą rankoje, tačiau jų kilmės istorija ir gyvenimo būdo atskleidimas labai nykus. Visiems tiems, kurie užaugo su „Vėžliukais nindzėmis“ tai nėra problema, tačiau jaunimui, kuris pirmą kartą susipažįsta su šiais keturiais padarais, tai kelia problemą. Labai banaliai pateikiama ir Eipril istorija, jau nekalbant apie patį Šrederį, kuris buvo pagrindinis visos istorijos antagonistas. Išties neišvystyti iki galo siužetiniai veikėjų vingiai, kuriais bent jau būtų galima uždengti visiškais scenarijaus spragas.

Juostą rekomenduojama pasižiūrėti visiems tiems, kurie neužaugo su minėtais personažais, o visi kiti, kuriems „vėžliukai“ asocijuojasi su vaikystės herojais ir akimirkomis, kai kiekvieną dieną teko laukti naujos animacinio filmuko serijos, venkite nusivylimo, nes, iš tiesų, be jo neapsieis nė vienas nostalgijos kamuojamas žiūrovas. Gražus, tuščias, banalus, pramogai skirtas vienkartinis projektas, kurio pratęsimas pasirodys 2016 metais. Tikėkimės, jog antrame filme Rafaelio, Leonardo, Donatelo, Mikelandželo bei Splinterio istorija bus vertingesnė nei ši.

Techninė juostos pusė

Kaip visada, Michaelis Bay‘us savo tiek režisūriniuose, tiek prodiuseriniuose projektuose didžiausią dėmesį skiria specialiesiems efektams. Tenka pripažinti, kad šiame filme jų pakankamai daug, tačiau ar visi jie kokybiški? Ne! Aplinka, pastatai, sprogimai, veikėjų triukai kaip ir atitinka žymiojo režisieriaus kokybę, tačiau problemą kelia itin neišvaizdus CGI (Computer-generated imagery), kuris pakankamai neskoningai rėžia akis bežiūrint į kiekvieną iš pagrindinių juostos herojų. Vėžliukai tai dar ne tokia didelė problema – didžiausiu nusivylimu tampa Splinteris – tragiškas kompiuterinių efektų mišinys. Trimatė erdvė šiek tiek padeda paslėpti šios technologijos nesklandumus, tačiau to nepakanka. Šnekant apie 3D – jo praktiškai nebuvo. Gilesnis vaizdais ir keli peiliai prieš akis – daugiau filmas neturi ko pasiūlyti.

Garso montažas džiugina viso filmo metu. Iš tikrųjų, jis suteikė bendram filmo fonui puikios galios, kuri su kiekviena veiksmo scena leido pajusti neišnaudotą puikaus istorijos pamato potencialą. Filmo montažas neblogas, todėl bendras siužetinės linijos pateikimas nėra chaotiškai pateikiamas, ko galima buvo tikėtis iš Michael‘o Bay‘aus produkcijos.

Kameros darbas dvejopas. Prasidėjus pirmoms filmo scenoms tampa neramu dėl vizualinio pateikimo, nes kai penkias minutes iš eilės matai drebančios kameros efektą darosi nesmagu. Tokiems filmams tokie operatoriaus sprendimai visiškai netinka. Vėliau pamatome firminį „Transformerių“ braižą – daug šviesų, paimtas iš apačios vaizdas ir viską vainikuojantis efektingas slow-motion efektas. Bendras filmo vaizdas tikrai geras, labai gerai nufilmuotos scenos, kuriose vėžliukai kapojasi su Šrederiu, tačiau tai tik kelios akimirkos iš bendros, beveik dvejų valandų trukmės juostos.

Garso takelis filme taip pat primena „transformerių“ skambesius. Bay‘us niekaip negali išlįsti iš gigantiškų robotų tematikos, tad net ir šalutiniai projektai pasigauna jo išbandytą ir milijardus dolerių nešantį stilių. Kelios kompozicijos filme puikiai tiko prie scenų, tačiau apskritai tai „Transformerių“ hibridas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindiniame naujai perkrautos „Vėžliukų“ versijos vaidmenyje atsiduria seniai matyta ir vos nenurašyta iš Holivudo sąrašo Megan Fox, kuri gauna antrą šansą pradėti viską iš naujo. Prisiminkime skandalą, kuris įvyko 2010 metais, kai Stevenas Spielbergas įsakė jos atsikratyti iš „Transformerių“ trečios dalies. Kaip nemokėjo vaidinti, taip ir nemoka, tačiau užtat yra į ką pasižvalgyti. Seksualūs ir aptemti rūbai, paryškinantys jos figūros dailumą – tai viskas, ką galėjo su savimi į filmą atnešti ši seksualioji ponia.

Williamas Fichtneris, suvaidinęs Eriką Saksą – tai geriausia, ką galima pamatyti šiame filme vaidybos plane. Jis vienintelis atidirbo už visus kitus. Kartu į pagalbą jam atėjo Šrederio atlikėjas, japonas Tohoru Masamune. Žinoma, ne tokio antagonisto tikėjomės, tačiau tai jau scenaristų kaltė, o ne aktoriaus, kad jam teko vaidinti tokį blankiai atskleistą veikėją. Tačiau tai antras šviesiausias juostos momentas.

Vėžliukų ir Splinterio vaidybos ypatumus aptarinėti beprasmiška, nes CGI efektas užgniaužė jų pasirodymą, tačiau visgi reikia paminėti Johnny‘į Knoxville‘ą, kuris paskolino savo balsą Leonardui. Tai vienintelis žinomas aktorius, kuriam atiteko garbė įgarsinti kultinį veikėją.

Antraplaniuose vaidmenyse galima pamatyti labai seniai kinuose matytą ‚netikros vienuolės“ pažibą – Whoopi Goldberg. Trumpas, tačiau visai malonus pasirodymas, sukeliantis šypseną žiūrovo veide. Willas Arnettas, kuris visą juostos laiką asistavo Megan Fox vaidinamam personažui, neparodė nieko įsimintino. Eilinį sykį suvaidino kvailelį. Bet jam toks amplua labiausiai ir tinka.

Verdiktas

„Vėžliukai nindzės“ – tai ilgai lauktas ir gana nuviliantis žinomos žaidimų, komiksų, animacinių filmų serijos perkrovimas, kuris gali pasigirti pramoginiu pavidalu, gražiai pateiktomis veiksmo scenomis ir visai pakenčiamu humoru, tačiau dėl tragiškai įgyvendinto CGI, visiškai banalaus scenarijaus ir neryškių veikėjų juosta tampa eiliniu kino studijos pasipelnymo šaltiniu.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 5/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 5/10

Bendras vertinimas: 6/10

Nuodėmių miestas 2 / Sin City: A Dame to Kill For


Premjera: Rugpjūčio 22, 2014Sin City: A Dame to Kill For
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 29, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N18
Trukmė: 105 min.
Žanras: Veiksmo, trileris
Šalis: JAV
Režisavo: Robert Rodriguez
Vaidina: Mickey Rourke, Jessica Alba, Josh Brolin, Joseph Gordon-Levitt, Rosario Dawson

IMDB – 7.2/10
RottenTomatoes – 45/100
Metacritic – 45/100

Filmo biudžetas – 70 000 000 $

Filmo pajamos – 12 336 000 $

Siužetas

Tamsaus, niūraus ir grėsmingo miesto fone pasakojamos istorijos yra ne mažiau niūrios ir grėsmingos. Į pavojingiausias situacijas nuolat patenkantys jų herojai sprendžia savo (ir aplinkinių) problemas, vaikosi malonumų ir ieško atsakymų į pačius keisčiausius juos kamuojančius klausimus.

Buvaukine.lt sako:

„Fatališka moteris“

Žinomas kino chuliganas, kultinis Amerikos režisierius, prodiuseris ir scenaristas, meksikietis Robertas Rodriguezas savo rankomis prisidėjęs prie tokių įsimintinų ir legendinį statusą įgavusių filmų kaip „Desperado“, „Keturi kambariai“, „Fakultetas“, „Mačetė“ ir „Nuodėmių miestas“, kartu su savo senu bičiuliu ir pastarojo filmo, 2005 metų šedevro, kūrėju Franku Milleriu pristato antrą, kultinės grafinės novelės ekranizacijos dalį.

Efektingas ir daug žadantis duetas kviečia antrą sykį pasinertį į nuodėmių, chaoso, smurto ir seksualumo kupiną pasaulį, kurį valdo korupcija, nusikalstamumas bei pagieža, o patys ištvermingiausi bando kovoti su siaubu, sklindančiu iš teisėsaugos pusės.

Apie ką mes čia…

Dvaitas Makartis negali sau atleisti, kad buvo klastingai įviliotas į pražūtingas pinkles paspęstas moters vardu Ava Lord. Kupinas neapykantos, jis pasiruošęs atkeršyti už kiekvieną jam suteiktą skausmingą akimirką. Tuo tarpu kitoje miesto dalyje, seksualioji šokėja Nensė bando susitaikyti su savo mylimojo, detektyvo Hartigano mirtimi, kuris dėl jos pasiaukojo iššovęs sau į burną iš galingojo magnumo. Abiems gyvenimo nuskriaustiems teks užmiršti savo nuoskaudas ir pasiruošti dar vienai kovai su artėjančiu blogiu, norinčiu užvaldyti visą paleistuvaujantį miestą.

Kūrinio vidus

Ištikimiausiems Franko Millerio kūrybos gerbėjams prireikė ilgų ir nuobodžių devynerių metų, kad vėl galėtų išvysti didžiajame ekrane pamėgtus, 2005 metais pasirodžiusius, herojus ir pasakojimą, kuris tais laikais buvo pripažintas vienu originaliausių komiksų ekranizacijų. Kiekvienais metais Robertas Rodriguezas žadėjo apie tęsinį, o gal ir du, nes matė šią istorija trilogijos pavidale, tačiau kalbos teliko kalbomis iki užpraeitų metų, kai studija kartu su grafinės novelės autoriumi pradėjo pasiruošimo darbus. Kelis kartus nukeltas filmas signalizavo, kad su projektu kažkas negerai, tačiau galiausiai išaušo ta diena, kai „Nuodėmių miestas“ atkeliavo į mūsų šalį. Reikia pripažinti – šioks toks nepasitenkinimas po peržiūros liko, tačiau visumoje, tai nuostabus reginys.

Juosta padalyta į keturias istorijas, kaip tas buvo ir su pirmtaku, tačiau šiame filme sulaukėme tik penkių skyrių, o ne šešių, kuo galėjo pasigirti originalas. Pats pasakojimo būdas antroje dalyje yra pernelyg nuobodus ir neturintis tokio šarmo kaip 2005 metų filmas, tačiau bendras pateikimas džiugina. Visgi antrame „Nuodėmių mieste“ galime sužinoti nemažai detalių apie pamėgtus herojus, kurie džiugino ir kartu kaitino akis savo pasirodymais prieš devynerius metus. Taip pat galima paminėti tą faktą, jog smurtas šiame filme atrodo žymiai brutalesnis. Estetikos neliko, tačiau toks kūrėjų sprendimas nėra blogas. Visgi reikėjo kažkaip atitraukti akis nuo tam tikrų scenarijaus spragų. Ypač dialogų, kurie daugelyje vietų labai nuvalkioti ir visiškai neturintys jokio šarmo. Toks juostos pateikimas, nors ir keliose scenose buvo pernelyg grubus, atgimė žymiai tamsesniame miesto pavidale. Susišaudymai, nuogi ir itin karšti kūnai – tai dar vienas pliusas, kuris uždengia kai kurias monotoniškai vykstančias scenas. Prisiminkime paskutinę istoriją ir tą nepakartojamą šokį, kuris, be abejonių, išliks dar ilgai po filmo peržiūros mintyse.

Herojų filme nemažai, tačiau esminis kolektyvas, kurį buvo galima matyti originalioje juostoje sugrįžo. Reikia pripažinti – ne visi jie nesusižiūri taip efektingai kaip 2005 metais. Aktorių amžius išduoda personažų perteikimą ir jų trukumus, tačiau kaip bebūtų, tai visgi „Nuodėmių miestas“, kuriame Marvas, Dvaitas ir Geil vykdo teisingumą. Tiesa, Dvaito veidas pasikeitė, tačiau kaip mes žinome, tai lyg ir pirmos dalies priešistorė, todėl toks pasikeitimas yra gana logiškas. Prisiminkime pirmo filmo pokalbį, kuriame Geil sakė apie Dvaito plastinę operaciją ir apie fizinius pasikeitimus. Taip pat pasikeitė ir seksualioji Miho. Sunku yra vertinti naują veikėjos veidą, tačiau akivaizdu, kad žiūrovai neprarado nieko, dėl ko galėtų kaltinti abu režisierius. Filmą pagražina pirmos dalies antagonistas Manutas, senatorius Rorkas bei epizodiškai pasirodantis Hartiganas. Naujokų tarpe privaloma išskirti titulinės damos personažą, Avą Lord, kuri puikiai papildė bendrą projekto paveikslą. Neblogu veikėju galima įvardinti ir Džonį, kuris kiekvieną kartą pasirodydamas ekrane džiugino savo aktoriniais sugebėjimais. Visgi scenos su Ava ir juo tikrai yra pačios spalvingiausios. Visi šie veikėjai nebuvo taip gerai atskleisti kaip originaliame filme, ypač jeigu eina kalba apie dialogus, kuriuose personažai pristatinėjo save itin vaizdingu būdu.

Atėjus filmo pabaigai apninka keistas jausmas. Lyg ir ne iki galo išpildyta idėja, tačiau pasitenkinimas išlieka. Visgi lauktas devynerius metus projektas nenuvylia taip stipriai kaip buvo galima tikėtis. Gaila tik, kad tęsinys skirtas vienai peržiūrai, po kurios dar ilgai nesinorės jo peržiūrinėti. Skirtingai nei pirma dalis, kuri su kiekvienu kartu patinka vis labiau ir leidžia atskleisti dar daugiau detalių, čia viskas patiekta kaip ant lekštutės, kas ir leidžia naujam Roberto Rodriguezo filmui pasijusti prastesniu už kultinį pirmtaką. Žinoma, kartu ir juostos stilistika nekelia tokio susižavėjimo naujoviškumu, kuris 2005 metais pritraukė minias žmonių į kino teatrus. Kūrėjai pernelyg ilgai tempė su tęsiniu, nes iki to laiko pasirodė „300“, „Stebėtojų liga“, „Dvasia“, kurie iš dalies ir sužlugdė puikų bei išskirtinį „Nuodėmių miesto“ nuarą.

Techninė juostos pusė

Vienintelis faktorius, kuris sugeba išlaikyti juostos didybę – tai, žinoma, neatsiejamas ir itin stilingai pateiktas Franko Millero kūrybos braižas. Tai tiesiog stulbinantis specialiųjų efektų darbas, kuris įmantriai įviniotas į trimatę erdvę padarančią šį reginį žymiai efektingesniu. Gilesnis vaizdas, kurį suteikia 3D specialieji efektai, leidžia pamatyti visą filmo techninį potencialą. O ir pats efektas nėra prastas. Prieš nosį skraidantys įvairūs daiktai – irgi vienas iš geresnių adrenalino pojūčių patirtų kino salėje.

Kameros darbas tiek pirmame filme, tiek antrame priklauso juostos režisieriui Robertui Rodriguezui, kuris dažnai savo režisuotuose darbuose užsiima operatoriaus funkcijomis. Čia vienas stipresnių abejų dalių vizualinių kozirių, kuris sugeba įtraukti dar labiau į tą paleistuvių, korumpuotų policininkų, banditų pasaulį. Robertui galbūt geriausia būtu tapti operatoriumi, o ne režisieriumi, nes šioje sferoje jis nepakartojamas.

Muzikinė filmo palyda – tai dar vienas techninis pliusas, kuriam negalima atsispirti. Puikų vizualą papildančios dainos ir stiprūs skambesiai sukelia tikrą orgazmą tiek akims, tiek ausims, todėl scenarijus tam tikromis akimirkomis pradeda negalioti, nes ausyse skamba nepakartojami skambesiai. Ir vėl už tos techninės pusės vairo stovi ne kas kitas, o juostos režisierius.

Anksčiau buvo minėta, kad istorijos sulipdytos pernelyg vangiai, todėl didelę kaltę galima suversti montažo darbams, kuriais užsiiminėjo visų galų meistras, režisierius Robertas Rodriguezas. Labai neestetiškai atrodo perėjimas iš trečio pasakojimo į ketvirtą. Subtilumo nulis. Žinoma, dėl garso montažo to pasakyti negalima – čia jokių priekaištų nėra. Įspūdingi susišaudymai ir muštynės priduoda tinkamo ir galingo efekto bendram šios juostos pateikimui.

Aktorių kolektyvinis darbas

Įvyko šiokie tokie pasikeitimai aktorių kolektyve, bet tas tikrai nepakenkė bendram juostos vizualiniam grožiui. Žinoma, du aktoriai, kurie pirmoje juostoje vaidino itin svarbius veikėjus, mirė (Brittany Murphy bei Michael‘is Clarke‘as Duncan‘as). Jų tikrai truko – visgi, abu aktoriai spindėjo nerealia charizma.

Pagrindiniame vaidmenyje šį kartą atsiduria Joshas Brolinas, kuris pakeitė pirmoje juostoje pasirodžiusį Clive‘ą Oweną Dvaito vaidmenyje. Netgi labai puikus pasirinkimas tokiam vaidmeniui, nes Joshui netrūksta nei charizmos, nes brutalumo, o ir vaidina jis nepriekaištingai. Taip pat vienas pagrindinių vaidmenų skirtas ilgai nematytam Mickey Rourke‘ui, kuris įsilieja į Marvo amplua. Ne toks kietas, ne toks greitais ir ne toks efektingas kaip pirmame filme, tačiau išlaikantis klasę ir turintis dar šiek tiek parako.

Moterų tarpe irgi įvyko šiokie tokie pasikeitimai, tačiau labiausiai žavi tai, jog filme pasirodė prancūzė Eva Green, kurią visi vyrai mėgsta dėl jos amžino apsinuoginimo. Turint tokį kūną nenuostabu, kad aktorė mėgsta ji rodyti viešai. Šiame filme ji pasirodė ne tik gerai pademonstruodama savus fizinius duomenis, tačiau ir suvaidino dar vieną klastingos moters portretą. Čia šviesiausias viso aktorių kolektyvo momentas, nes tokį seksualumą, kuriuo spindėjo Eva nurungti galėjo nebent Angelina Jolie, kuriai ir buvo pasiūlytas šis vaidmuo dar prieš penkerius metus.

Kiti gražūs veidai ekrane buvo Jessica Alba „Nancy“ bei Rosarie Dawson „Geil“ vaidmenyse. Abi damos žymiai nusileido savo pirmiesiems pasirodymams, tačiau pademonstruoti savo seksualumo joms užteko laiko. Ypatingai žavingas šokis gerbėjams buvo padovanotas iš Jessicos Albos pusės. Tai tikrai kažkas nerealaus.

Maloniu papildymu tapo ir Josepho Gordono-Levitto suvaidintas Džonis. Itin stilingai pateiktas herojus, kuriam užtekdavo pasirodyti ekrane ir jau pasidarydavo įdomu. Džonio istorijos pateikimas ir visa siužetinės linijos eiga išpildyta patraukliausiai.

Epizodiškai filmą papildydavo Briuce‘as Willisas, Ray‘us Liota, Jamie Chung, Powersas Boothe, Jeremy‘is Pivenas, Junoi, Alexa Vega Temple bei Christopheris Lloyas. Jie irgi pakankamai neblogai prisidėjo prie spalvingo ir niūraus „Nuodėmių miesto“ pateikimo.

Verdiktas

„Nuodėmių miestas 2“ – tai ilgai lauktas kultinio 2005 metų šedevro savo turiniu žymiai prastesnis tęsinys, kurio pranašumas prieš originalą siejasi tik su žymiai kokybiškesne vizualine puse, brutalumu ir apnuogintų kūnų demonstravimu. Tačiau keturios pateiktos istorijos vienareikšmiškai nublanksta prieš tą reginį, kurį prieš devynerius metus mums pirmą kartą pristatė Franko Millerio ir Roberto Rodriguezo duetas.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 5/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10

Bendras vertinimas: 7/10

Nesunaikinami 3 / The Expendables 3


Premjera: Rugpjūčio 15, 2014The Expendables 3
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 22, 2014
Kino platintojas: Garsų pasaulio įrašai, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 130 min.
Žanras: Veiksmo, trileris
Šalis: JAV
Režisavo: Patrick Hughes
Vaidina: Sylvester Stallone, Jason Statham, Harrison Ford, Arnold Schwarzenegger, Mel Gibson

IMDB – 6.3/10
RottenTomatoes – 35/100
Metacritic – 35/100

Filmo biudžetas – 90 000 000 $

Filmo pajamos – 43 536 000 $

Siužetas

Šį kartą nesunaikinama komanda susiduria su Konradu Stounbenksu – prieš daug metų kartu su Barniu jų grupę įkūrusiu veikėju. Kadaise buvęs doras vyrukas, vėliau šis vertelga išvertė kailį ir tapo beatodairiškai pelno siekiančiu ginklų prekiautoju. Barnis buvo priverstas jį nužudyti ir galvojo, kad tai padarė. Bet atšokęs savo paties laidotuves Stounbenksas vėl pasirodo. Jis grįžta tam, kad sunaikintų nesunaikinamus.

Buvaukine.lt sako:

„Paskutinė misija“

Sylvester‘is Stallone, frančizės siela ir prodiuseris, surinkęs veiksmo filmų žvaigždžių paradą, trečią kartą pristato nenuilstamo veiksmo ir humoro kupiną juostą. Šį kartą juostą ryžosi sukurti Patrickas Hudges‘as, žinomas iš 2010 metais sukurtos dramos „Sunkios kalvos“ bei krūvos efektingų trumpametražių filmų.

Kino veteranas su savo naujuoju protežė kviečia visus senosios mokyklos veiksmo filmų gerbėjus trečią kartą pasimėgauti kietų vyrukų reginiu ir kartu su jais patirti nostalgiją tiems laikams, kai kino ekranuose karaliavo raumeningų kolosų gvardija.

Apie ką mes čia…

Prieš daugelį metų, Barnis Rosas kartu su savo geriausiu bičiuliu Konradu Stounbenksu įkūrė samdinių būrį „Nesunaikinami“, kurie ilgus metus klestėjo ir padėdavo įvairiems žmonėms išsisukti iš keblių ir labai pavojingų situacijų. Vieną dieną Konradas tapo nepavaldus ir galiausiai išdavė būrį. Perėjęs į skirtingą barikados pusę ir tapęs negailestingu ginklų prekeiviu, Konradas tapo „Nesunaikinamų“ taikinių, kas privertė jį pasišalinti. Praėjus daugeliui metų, jis sugrįžta pilnas neapykantos ir keršto troškimo, todėl Barniui teks sugalvoti planą kaip sustabdyti savo didžiausią priešą.

Kūrinio vidus

Sakoma, kad trečias kartas nemeluoja – bet tik ne šiuo atveju. 2010 metais pasirodęs pirmasis trilogijos filmas, kurį tada režisavo pats Sylvesteris Stallone tapo tikra bomba. Filmas paliko nemažą įspūdį tiek kritikams, tiek žanro gerbėjams, tačiau didžiausią malonę jis suteikė visiems senosios mokyklos veiksmo filmų mylėtojams, kurie išaugo žiūrėdami tokius filmus kaip „Rembo“, „Terminatorius“, „Grobuonis“. Pamatę potencialą, kūrėjai po dvejų metų išleido žymiai stipresnį ir efektingesnį tęsinį, kuris tapo vienu geriausių 2012 metų veiksmo filmų, o ir finansinis potencialas tapo žymiai solidesnis už pirmtaką. Įdomiausia, kad daugelyje franšizių, skaičius „du“ reiškia kokybiškesnį reginį nei pirmtakas. Kaip pavyzdį galima paminėti „Žmogaus voro“, „Tamsaus riterio“, „Terminatoriaus“ ar „Svetimo“ antrąsias dalis, kurios savo kokybe aplenkė originalą. Deja, tačiau to negalima pasakyti apie trečiąją „Nesunaikinamų“ dalį.

Pirmiausia, tai besikartojantis serijos konceptas, kuris trečią kartą atrodo tiesiog juokingai, o kartu ir banaliai. Žinoma, kalbėti apie banalumą žiūrint tokio pobūdžio filmą irgi yra gana kvaila, tačiau nereikia pamiršti, kad net ir labiausiai nuvalkiotose temose galima surasti auksinį vidurį. Šios dalies receptas paprastas – komanda didvyrių, atsiranda blogiukas, jie bando jį sunaikinti. Žinoma, šį kartą blogiuku tampa tas, kuris kartu su pagrindiniu juostos veikėju subūrė šią samdinių komandą. Iš tiesų gana juokingas siužetinės linijos posūkis, tačiau tiek to, būta ir blogesnių vaizdų. Antra – visiškai neatsiskleidę pagrindiniai herojai. Juokingiausia yra tai, kad visi naujokai pristatyti ganėtinai įdomiai, turintys savo istoriją, galintys kažką papasakoti, tačiau per visus tris filmus apie Barnį, Lį, Gunerį, Trenčą mes sužinome labai mažai. Nauji personažai suteikė filmui žavesio ir energijos, tačiau to nepakako – jie neturi tokios charizmos kaip seni kino vilkai galintys vien savo pasirodymu sukelti šypseną ir pagarbos jausmą. Vienintelis naujas veikėjas, kuris leido tiesiog nuostabiai praleisti laiką kine žiūrint į jo pasirodymą tai – Galgas. Net pagrindinis antagonistas Konradas nebuvo pajėgus aplenkti tokio oponento.

Kaip ir ankstesniuose filmuose, didelis dėmesys skirtas aktoriams ir jų kadaise populiariems personažams. Filmo metu galima išgirsti daug juokelių apie juos pačius, kurie pašiepiančiai atspindi kiekvieno iš jų gyvenimą. Taipogi netrūksta ir veiksmo, kuris šiame filme atrodo kokybiškiau nei ankstesnėse dalyse, tačiau kaip ir buvo galima tikėtis, realistiškumo čia nerasta. Vienintelis blogas veiksmo scenų „dalyvis“ – tai labai vangiai pateiktos dvikovų scenos. Prisiminus pirmuosius du filmus – tai vos ne vaikiško lygio muštynės. Labai didelę klaidą kūrėjai padarė norėdami privilioti į kiną jaunimą ir pristatė šį filmą su švelnesniu cenzu, todėl pasigedome brutalumo, kuris pasiliko pirmuose dvejuose filmuose. Gerai, kad dar nepasirodė filme vienaragis ir burtininkai, nes tada filmą būtų galima pritaikyti mažiems vaikams. Siužetinės linijos pateikimas nėra nuobodus, tačiau kai kur pernelyg užtęstas veiksmas kelis kartus privers paspoksoti į laikrodį. Filmo trukmė visgi virš dvejų valandų.

Filmas pasibaigia taip, jog galima tikėtis tęsinio, tačiau pasibaigus juostai supranti, kad tai itin sunkus atvejis, nes žinai, kad pratęsimas gali ir neišvysti dienos šviesos. Visi puikiai žinome, kad juosta buvo nutekinta į internetą likus trims savaitėms iki pasaulinės premjeros, o tai leido kūrėjams atsisveikinti su dešimtimis milijonų. Kas benutiktų, reikia palinkėti senukams sveikatos ir filmo kūrėjams komercinės sėkmės, nes visgi jos tikrai prireiks norint atmušti devyniasdešimt milijonų kainavusį biudžetą.

Techninė juostos pusė

Muzikinė filmo palyda kaip ir ankstesniuose filmuose itin kokybiška bei sugebanti perteikti veiksmo scenų efektingumą, todėl garso takelis šioje dalyje tikrai pavykęs. Taip pat galima paminėti ir gerai sukurtas bei tinkamai parinktas dainas, pritaikytas švelnesnio turinio scenoms, kurios atitraukė nuo papildomo nuobodulio stebint veikėjų pokalbių scenas. Tarp žinomų muzikinių gabalų galima išgirsti tokias dainas kaip grupės „Linkin Park“ „A Light That Never Comes“ ar Taddy Porter „Fire in the Street“.

Kameros darbas šiame filme nedžiugina taip, kaip tas buvo antrame filme – keliose filmo scenose matomas visiškas chaosas ir tiesioginis nesusipratimas. Efektingai nufilmuotos veiksmo scenos galiausiai virsta antrarūše makalyne. Vienintelis malonus operatoriaus triumfas juostoje – tai puikiai išreiškiami vietovių peizažai ir panoramos.

Specialiųjų efektų netrūksta, tačiau jie pristatyti tokiu būdu, kad žiūrovas galėtų pasijusti it devintame dešimtmetyje, kai tokie filmai karaliavo kino salėse. Taipogi netrūksta ir puikaus pirotechnikos šou, kuris, kaip ir ankstesniuose filmuose, turi nemažai įtakos bendram filmo fonui.

Bežiūrint šį filmą kino salėje galime pagirti garsą – jausmas, lyg žiūrėtum prieš dvidešimt metų kokį nors „Terminatorių“. Puikus nostalgijos kupinas jausmas. Juostos montažo darbai pernelyg vėjavaikiški. Labai greiti perėjimai iš vienos scenos prie kitos sukelia šiokį tokį diskomfortą, ypač kai bandai įsijausti į rodomą vaizdą. Scenos sulipdytos itin greitai, o tai ir pasireiškė galiausiai prasta juostos kokybe bei silpnu siužetinės linijos vystymųsi.

Aktorių kolektyvinis darbas

Šį sykį S. Stallone sukvietė dar didesnį būrį aktorių, kurie savo buvimu filmui pridavė taip reikalingos charizmos. Ypač malonu, kad juostą papildė tokie kino grandai kaip Harrisonas Fordas bei Melas Gibsonas. Nors jų vaidyba ir nebuvo pernelyg įsimintina, bet vien jų pasirodymas ekrane sukėlė tikras ovacijas.

Kaip ir ankstesnėse dalyse, pagrindinį vaidmenį čia atlieka pats Sylvesteris Stallone, kuris jau trečią kartą pateikia save visiškai kitame amplua. Pradžioje buvo barzdelė, po to ūsai, dabar išvis be jokio plaukelio ant veido. Aktorius visomis jėgomis stengiasi išlaikyti puikią formą ir kiekviename iš šios serijos filmų demonstruoja savo fizinius sugebėjimus. Iš tiesų, pagarbos vertas darbas.

Jasonas Stathamas, Dolphas Lundgrenas, Terry Crewsas, Jetas Li bei Randy‘is Couture kaip ir pirmame, taip ir trečiame filme vaidina tokius pat veikėjus – jiems tereikia pasirodyti kino ekrane. Užtat neseniai į laisvę išėjęs Wesley‘is Snipesas atidirbo už kiekvieną savo honoraro dolerį. Tą patį galima pasakyti ir apie Antonio Banderasą, kurio suvaidintas Galgas tapo pačiu ryškiausiu juostos veikėju. Arnoldas Schwarzeneggeris gavo didesnį vaidmenį nei prieš tai buvusiame filme, tačiau jo užsidegimas jau nebėra toks pat. Tereikia sulaukti naujos „Terminatoriaus“ dalies ir galiausiai pasižiūrėti ar jis vis dar turi potencialo.

Naujokų tarpe galima pamatyti „Saulėlydžio“ žvaigždę Kellaną Lutzą, kovotoją Rondą Rousey bei boksininką Victorą Ortizą. Visi jie ne tik, kad nusileido „pensininkams“ charizma, tačiau jų vaidybą būtų galima sutapanti su mediniu Kristen Stewart atlikimu kiekviename filme.

Verdiktas

„Nesunaikinami 3“ – palyginus su nuostabia antrąja dalimi, tai ne toks efektingas ir brutalus veiksmo trileris kaip buvo galima tikėtis iš pirmo žvilgsnio, tačiau turintis savyje puikų kozirį – legendinių veiksmo filmų aktorių armiją, kurie savo charizma uždengia visas paliktas filmo spragas.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 5/10

Techninė juostos pusė – 7/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10

Bendras vertinimas: 6/10

Liusi / Lucy


Premjera: Rugpjūčio 6, 2014Hercules
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 15, 2014
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 98 min.
Žanras: Veiksmo, trileris, fantastinis
Šalis: JAV, Prancūzija
Režisavo: Luc Besson
Vaidina: Scarlett Johansson, Morgan Freeman, Min-sik Choi, Amr Waked, Julian Rhind-Tutt

IMDB – 6.6/10
RottenTomatoes – 64/100
Metacritic – 61/100

Filmo biudžetas – 50 000 000 $

Filmo pajamos – 170 000 000 $

Siužetas

Nešvariame, korumpuotame ir labai pavojingame Taivano sostinės Taipėjaus pasaulyje nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių dėka Liusi įpainiojama į narkotikų kontrabandą. Neturėdama kitos išeities mergina tampa narkotikų mulu – žmogumi, pervežančiu narkotikus implantuotus į organizmą.

Buvaukine.lt sako:

„Filmų mišrainė“

Prancūzas Luc‘as Besson‘as, būdamas vienu geriausių ir įtakingiausių Europos prodiuserių, antrus metus iš eilės savo gerbėjus džiugina paties režisuotais filmais, kurie, tiesa sakant, žymiai geresni nei jo paskutiniai darbai dirbant prodiuseriu. Prieš metus pristačius kriminalinę komediją „Šeima“, „Penktojo elemento“ kūrėjas vėl imasi savo mėgstamiausio žanro – fantastikos.

Režisierius kviečia gerbėjus pamatyti veiksmo bei įtampos filmą iš labai arti – iš vienos moters vidinio pasaulio ir smegenų tikslaus brėžinio, kuriame bus atskleistos visos smegenų galimybės, kurias išnaudojus bus galima pajausti tikrą pranašumą bei galią pavaldžią tik Dievui.

Apie ką mes čia…

Eilinė mergina Liusi patenka į itin keblią situaciją. Ji pagrobiama, priverčiama paklusti vietiniam mafijozui ir galiausiai tampa nelaimingo atsitikimo auka, paverčianti ją nesunaikinama žudymo mašina. Liusi gali išnaudoti visas savo smegenų ląsteles iki maksimumo, tačiau su kiekvienu padidėjusiu smegenų išnaudojimo procentų, auga ne tik jos galios, tačiau ji tampa labai pavojinga supančiam pasauliui.

Kūrinio vidus

Beveik kiekvienam savo filmui pats scenarijų rašantis Luc‘as Besson‘as po daugybės metų pristatė neeilinį pasakojimą. Sprendžiant iš paskutinių jo pasiekimų, tai išties kokybiškas produktas, tik gana naivus, banalus ir greitai užmirštamas, tačiau žavus ir dinamiškai vystomas, kaip ir pridera visiems režisieriaus darbams. Paskutiniu rimtu mokslinės fantastikos darbu buvo jau aukščiau minėtas „Penktas elementas“, kuris dienos šviesą išvydo dar 1997 metais ir nuo to laiko kino kūrėjas apleido šį turtingą žanrą iki dabar, kai kino ekranuose pasirodė daug žadantis trileris „Liusi“.

Pasižiūrėjus šią juostą galima iš karto pasakyti – tai žinomų filmų kratinys, apjungiantis geriausius žanro atstovus, tačiau galima pasidžiaugti, kad patrauklus mišinys neišmuša iš vėžių. Žiūri ir mėgaujies, o kartu ir bandai atspėti iš kokio filmo matyta viena ar kita rodoma scena. Peržiūros metu neapleidžia jausmas, kad tai žymiai blankesnė ir primityvesnė „Šalutinio poveikio“ versija, tačiau susižiūrinti žymiai dinamiškiau. Taipogi filmo metu galime pamatyti pasiskolintas scenas iš Christopher‘o Nolan‘o „Pradžia“, „Matrica“ ar „Viešpatavimas“. Nors šioje juostoje pateiktų filmų detalės apdirbtos grubiau, bet tai netrukdo mėgautis nuostabiomis kovomis, susišaudymais ir Liusi galimybėmis, kurios su kiekviena scena leidžia jai pasijausti tikru visagaliu dievu. Gaila, kad veiksmo scenos trunka ne taip ilgai kaip to norėtųsi. Taipogi Luc‘as Besson‘as į filmą pridėjo visiškai nereikalingų detalių, kas dar labiau supainioja bendrą pamatą. Filmas perpildytas filosofiniais išvedžiojimais apie pasaulio sukūrimą, evoliuciją, gyvybės lopšį. Iš čia kyla klausimas – kam to reikia? Juostos režisierius norėjo pasijausti Terrence‘u Mallic‘u? Sprendžiant iš parodytų vaizdų, galima daryti prielaidą, kad būtent to jis ir siekė. Žinoma, viskas gavosi gan primityviai – tik kelionės laiku šioje vietoje itin gražiai perteikė žmonijos esmę.

Juostoje visiškai neatsiskleidžia personažai – net ir pagrindinė juostos herojė nėra iki galo ištirta. Apie jos praeitį beveik nieko nesužinome – parodyta tik jos smegenų išnaudojimo istorija. Ypatingai greitas procesas, leidžiantis mėgautis veikėjos įgauta jėga, bet ne daugiau. Seksuali, paslaptinga moteris, neturinti jokio tikslo sėja siaubą visiems, kurie nori pasisavinti jos galias. Keršto filmų elementų ir klišinis veiksmo vystymas – tai dar viena Luc‘o Besson‘o dovana žiūrovams, tačiau ar galime dėl to pykti? Ne, nes režisierius sugeba aiškiai išdėstyti savo mintis ir jas įvynioti į įtampos kupiną vaizdą. Be Liusi epicentre atsiduria nevykėlis ir baimės kupinas policininkas/mokslininkas, kurio buvimas reikalingas tiesiog spragų užpildymui scenarijuje. Korėjiečių mafija atrodo tikrai juokingai, ypač tose scenose, kuriose juos muša mergaitė vardu Liusi.

Filmui pasibaigiant jaučiama tuštuma – paskutines dvidešimt minučių parodomas visiškas chaosas ekrane. Bendras vaizdas prilygsta tikrų tikriausiai makalynei ir režisieriaus fantazijos trūkumui – bandė pateikti pernelyg užsuktą siužetą ir intelektualią mintį, tačiau kaip dažniausiai būna – persistengia. Juosta skirta vienai peržiūrai, tačiau nuobodžiauti tikrai nereikės, ypač belaukiant filmo galo ir juostos minties atskleidimo.

Techninė juostos pusė

Kaip ir kiekviename Bessono darbe, negalima apeiti garso takelio, kuris padaro šį trilerį gyvybingesniu, pačiuožusiu ir nuolat laikančiu įtampoje. Čia atsirado vietos net operai bei kitoms klasikinės muzikos kompozicijoms. Kai kuriose vietose vaizdas suderintas taip lyg žaistum kurį nors „Hitman“ serijos žaidimą. Gražu tiek ausims, tiek akims.

Operatoriaus kameros darbas puikus. Tai vienintelis nepriekaištingas viso filmo dalyvis, kuris vaizdžiai perteikė kiekvieną režisieriaus užmanytą mintį. Vien ko verta paskutinė scena ir kelionė laiku. Toks vaizdas pritraukia dar labiau nei pats juostos siužetas, kuriuo irgi negalima skųstis. Visgi dinamika išlaikoma puikiu lygmeniu.

Specialiųjų efektų filme irgi yra, bet turint 50 milijonų biudžetą negalima pernelyg daug ko reikalauti. Galinė scena atrodo kraupiai, tačiau jau minėta kelionė laiku itin kokybiškai sukurta. Ten ir įdėtos didžiausios lėšos kuriant šią juostą.

Garso montažas šiam filmui irgi prideda žavesio, tačiau gaudynių scenos vystomos pernelyg tyliai. Užtat susišaudymams nėra jokių priekaištų. Juostos montažas kai kur šlubuoja, bet galutinis variantas tenkina – daug chaoso, tačiau žavaus chaoso, kuris čia netgi ir tinka

Aktorių kolektyvinis darbas

Scarlett Johansson su šiuo filmu įrodė, kad vien jos charizmos dėka juosta gali nešti nemažą pelną kūrėjams ir būti patraukli žiūrovams. Labai moteriškų kūno linijų aktorė demonstravo visą savo išorinį grožį, puikiai kovėsi ir, kas svarbiausia, žavėjo savo seksualiu balsu. Vaidybos prasme irgi nėra priekaištų. Atidavė visus 100 procentų, todėl galima drąsiai teigti – čia jos benefisas.

Morgan‘as Freeman‘as, kaip visada, – savam amplua. Jokių pastangų, tiesiog pasirodymas prieš kamerą ir pasakojimas, prilygstantis dokumentinių filmų ciklui, kurį aktorius įgarsino ir iš kurio kartais pasišaipo kinomanai. Nieko asmeniško, tačiau paskutiniai aktoriaus darbai tėra puikus būdas pasipelnyti, bet ne parodyti savo aktorinius sugebėjimus.

Žinomas iš 2003 korėjiečių „Senio“ aktorius Choi Min Sikas taipogi nepademonstravo nieko ypatingo įkūnydamas mafijozą, o jo kolega egiptietis Armas Wakedas, suvaidinęs prancūzų policininką, atrodo išsiblaškęs ir išsigandęs, o gal net ir susijaudinęs – visgi jo partnerė ta pati Scarlett Johansson.

Bet nereikėtų pykti ant antraplanių aktorių – jų tikslas ir buvo užpildyti tuščius kampus ir leisti panelei Johansson daryti savo žavų šou.

Verdiktas

„Liusi“ – tai žavus, ganėtinai banalus, iš dalies įtraukiantis, bet kartu ir nuviliantis trileris su mokslinės fantastikos šešėliu, kurio pagrindinis prioritetas buvo parodyti visus pagrindinio vaidmens atlikėjos privalumus įspaudžiant ją į nenugalimos bei visagalės moters kailį, siekiančios suprasti savo galimybių ribas.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 6/10

Techninė juostos pusė – 7/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 7/10

%d bloggers like this: