Rio 2 / Rio 2


Premjera: Kovo 20, 2014Rio 2
Premjera Lietuvoje: Balandžio 11, 2014
Kino platintojas: Theatrical Film Distribution, UAB
Indeksas: V
Trukmė: 101 min.
Žanras: Animacinis
Šalis: JAV, Prancūzija
Režisavo: Carlos Saldanha
Vaidina: Jake T. Austin, Carlinhos Brown, Kristin Chenoweth, Jemaine Clement, Jim Conroy

IMDB – 7.1/10
RottenTomatoes – 51/100
Metacritic – 50/100

Filmo biudžetas – 103 000 000 $

Filmo pajamos – 163 300 000 $

Siužetas

Žydrūnas, jo pati Pupa ir trys jų vaikai gyvena tobulą gyvenimą savo magiškame svajonių mieste Rio de Žaneire. Kai rūpestingoji Pupa nusprendžia, kad judviejų vaikai turi išmokti gyventi ir laukinėmis sąlygomis – kaip tikri paukščiai! – ši margaspalvė šeimynėlė leidžiasi į nuotykių kupiną kelionę po Amazonę.

Buvaukine.lt sako:

„Amazonės grožis“

Brazilas ir ilgametis kino studijos „20 Century Fox“ režisierius Carlosas Saldahna, padovanojęs visam pasauliui neužmirštamus ir jau kultine laikomus „Ledynmečio“ animacijos pirmus tris filmus bei 2011 metais pasirodžiusią šios nuotaikingos istorijos apie papūgas pradžią, pristato dar spalvingesnį ir žymiai juokingesnį nuotykį nei tas, kurį galėjome stebėti lygiai prieš trejus metus.

Animatorius kviečia atsidurti Amazonės džiunglių centre ir kartu su senais bičiuliais atrasti naują gyvenimo kampelį, kuriame bus galima sutikti naujus veikėjus ir pajusti žymiai malonesnį ir tikrai pašėlusį sambos ritmą už tą, kuriuo teko gyventi Rio de Žaneire.

Apie ką mes čia…

Atradę vienas kitą Žydrius ir Pupa sukūrė šeimą, kurioje auga trys patrakę, bet labai mylimi vaikai. Vieną dieną šeimyna sužino, kad jie nėra vieninteliai išlikę savo rūšies atstovai. Kad įsitikintų, jie susiruošia kelionei į tolimas Amazonės džiungles, kuriose galėjo apsigyventi jų gentainiai. Prasideda ilga ir varginanti kelionė, kurioje bičiuliams teks vėl susidurti su senais priešais ir atrasti naujus draugus.

Kūrinio vidus

Pasirodžius pirmai animacinio filmuko daliai niekas nesitikėjo finansinio potencialo, tačiau mėlynos papūgos nustebino ir, kaip originalus projektas, susišlavė visai gerus pinigus. Tikėtis iš tęsinio kažko įdomesnio ir originalesnio tiesiog nebuvo galima, nes akivaizdu, kad studija ir jos vadovai norėjo dar kartą pasipelnyti, kaip dažnai būna su vieno ar kito filmo tęsiniais. Tačiau pastaruoju metu tęsiniai lenkia savo pirmtakus tiek kokybe, tiek siužetu, todėl galima teigti, jog „Rio 2“ yra žymiai spalvingesnis ir malonesnis projektas.

Juokingiausias viso filmuko scenarijaus aspektas – jis primena daugelį tęsinių, kuriuose pagrindu tampa pagrindinių pirmos dalies veikėjų šeimos idilė, vaikų būrys ir, žinoma, visada turi atsirasti buvęs vieno ar kito veikėjo mylimasis, norintis sugražinti savo kadaise pamesta meilę. Nors ir viskas atrodo kurta pagal tą patį šabloną, tačiau šios juostos gyvybingumas gali užkrėsti bet ką. Šokiai, daug ritmo, nuostabiausios veikėjų sudainuotos dainos ir visa tai spalvingose ir tikrai pavojingose džiunglėse. Nors pats filmas atrodo kaip nebloga reklama Brazilijai, tačiau daugelis pamatęs kokie siaubūnai ten gyvena rimtai pagalvos ar norėtų atsidurti šiame krašte. Anakondos, krokodilai, piranijos… Net šiurpas per odą eina kai pagalvoji, kad ten laukia tikra mirtis. Vaikams gal ir linksma, tačiau suaugęs žmogus rimtai pagalvotų ar kišti koją į tokią pavojingą vietą.

Veiksmo vieta pasikeičia, kaip ir daugelis veikėjų. Seni išlieka, tačiau jiems į pagalba ateina būrys naujų. Deja, nėra jokio labiau iš minios išsiskiriančio naujoko, kuris galėtų konkuruoti su pirmos dalies spalvingaisiais. Žinoma, antagonistai irgi ne ką geresni už teigiamus herojus, tačiau už varlę – didelis Ačiū kūrėjams. Būtent ji ant savęs tempia visą nevykėlių blogiukų humorą, kuris taip reikalingas, kad neužsimirštum po spalvingų papūgų šokių, kurie hipnotizuoja akis ir mintis. Dar galima paminėti, jog filme parodytas labai tikroviškas šeimyninio gyvenimo principas. Kai atsiranda kiti, seni bičiuliai, senos meilės ir susitinkama su šeima, galima užmiršti apie savo dabartinį statusą ir tą asmenį, kuris buvo šalia sunkiausiomis akimirkomis. Dažnai moterys ir vyrai, sutikę buvusius, sugeba palikti šešėlyje savo antrąsias puses. Režisierius parodo, kad reikia gyventi dabartimi ir mylėti tuos, kurie dabar yra šalia, o ne buvo kadaise.

Pasibaigiant filmukui galima spręsti, kad mūsų laukia tęsinys, bet, kas svarbiausia, peržiūra įvyksta akimirksniu, net nepastebi, kad juosta jau baigiasi. Nenuobodus reginys kiekvienam, tiek mažam, tiek dideliam žiūrovui. Galbūt ir ne geriausias animacijos pavyzdys, visgi čia ne „Pixarai“, tačiau šiais metais studija „20 Century Fox“ mus maitina išties smagiais darbais. Tikėkimės, kad ir „Kaip prisijaukinti slibiną 2“ bus toks pat geras, kaip ir jo pirmtakas. Na, o dabar vis dar šokame sambos ritmu su pavasariškai nusiteikusiomis papūgomis.

Techninė juostos pusė

Palyginus su pirmuoju „Rio“ filmuku, matosi akivaizdūs pasikeitimai vizualiniame plane. Iš karto galima pasakyti, kad animacinis juostos pamatas progresavo ir galiausiai pamatome itin efektingą ir žavų bendrą vaizdą, kuris savo spalvų palete sugeba prikaustyti prie ekrano kaip kokiame hipnozės seanse. Trimatė erdvė suteikia tam tikro šarmo, todėl vaizdas atrodo žymiai gilesnis ir tikroviškesnis.

Dar labiau filmas žavi ne tik savo spalvomis, tačiau ir nuostabiais Brazilijos ritmais, kuriais režisierius ir jo nuolatinis kompozitorius dalijasi su žiūrovais, prikaustydami mus prie kėdžių, kad pajustume tikrą sambos ritmą savo kailiu. Išties nepamirštama muzikinė palyda, kuri galvoje skamba ir išėjus iš kino salės.

Juostos montažas ir istorijos pateikimo principas smagus. Vietomis viskas primena Jameso Camerono „Įsikūnijimą“, tačiau tokios scenos ir jos pateikimas juostai suteikia savito epiškumo. Net ir animacinis projektas gali tapti labai vaizdžiu mūšio lauko pavyzdžiu.

Aktorių kolektyvinis darbas

Atsisakydami originalaus įgarsinimo šalies platintojai nepralaimėjo. Šį karta žiūrovai gali išgirsti ne tik puikiai dubliuotus veikėjų balsus, bet ir aktorių pastangas kuo įtikinamiau perteikti jų emocijas. Šį sykį mūsų tautiečių įgarsintas filmas susižiūri labai maloniai, todėl tikimės, kad ir ateities animaciniai projektai galės sulaukti tokių stiprių dubliažų.

Verdiktas

„Rio 2“ – tai spalvingesnis nuotykis po Brazilijos vietoves su puikiu ir užvedančiu sambos ritmu už 2011 metais pasirodžiusią Žydriaus nuotykio pradžią. Kokybiška animacija skirta visai šeimai, kurioje be smagių nuotykių ir puikios muzikinės palydos galima atrasti ir gilesnes mintis apie šeimos vertybes ir pasiaukojimą vardan mylimų.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10

3 dienos nužudyti / 3 Days to Kill


Premjera: Vasario 19, 2014 3 Days to Kill
Premjera Lietuvoje: Balandžio 11, 2014
Kino platintojas: Incognito Films, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 117 min.
Žanras: Veiksmo, trileris
Šalis: JAV, Prancūzija
Režisavo: McG
Vaidina: Kevin Costner, Amber Heard, Hailee Steinfeld, Connie Nielsen, Tómas Lemarquis

IMDB – 6.3/10
RottenTomatoes – 33/100
Metacritic – 40/100

Filmo biudžetas – 28 000 000 $

Filmo pajamos – 36 266 756 $

Siužetas

Veiksmo centre atsiranda CŽV agentas Etanas Reneris, kuriam diagnozuotas smegenų vėžys. Gyventi liko vos keli mėnesiai, tad grįžęs į Paryžių vyriškis stengiasi atgaivinti pašlijusius santykius su žmona Kristina ir ypač su paaugle dukra Zoja, kurios, galbūt saugumo sumetimais, jis sąmoningai vengė, kol dirbo agentu paslaptingoje Valdyboje…

Buvaukine.lt sako:

„Tėvelio atostogos“

Veiksmo ir trilerių specialistas, režisierius ir prodiuseris McG, sukūręs „Čiarlio angelų“ dilogiją, ketvirtą „Terminatorių“ ir komedinį veiksmo trilerį „Tai reiškia karą“, susidraugauja su legendiniu prancūzų kino kūrėju Lucu Bessonu ir bendromis pastangomis pristato dar vieną efektingą ir nenuobodų darbą, kurio veiksmas, kaip ir pridera, vyksta Prancūzijoje.

Kino kūrėjų tandemas kviečia atsidurti CŽV agentų užnugaryje ir savomis akimis pamatyti vienos svarbios operacijos užkulisius ir artimiau susipažinti su šios tarnybos agentų pasiruošimu svarbiems darbams.

Apie ką mes čia…

Buvęs CŽV agentas Etanas Reneris nori pragyventi likusį gyvenimą su savo šeima ir labiau suartėti su savo paaugle dukra, tačiau yra vienas bet – vyrui lieka vos tik pusmetis. Jį iš vidaus graužia nepagydoma liga, todėl jis kuo skubiau nori pradėti naują gyvenimą kadaise laimingos šeimos akiratyje. Tačiau ramybė netrunka ilgai. Jam į pagalbą ateina buvę darbdaviai ir pasiūlo sandėrį – paskutinę misiją už naują preparatą, kuris veiksmingai gali susidoroti su kiekviena liga. Etanui nelieka kitos išeities, kaip sugrįžti ten, kur jo laukia kitokios mirties atmaina.

Kūrinio vidus

Paskutiniais metais Luco Bessono prodiusuoti filmai kuriami pagal vieną ir tą patį modelį, todėl jokio individualumo jie neparodo, tačiau žiūrovai vis vien krauna turtus, nes kas jau kas, tačiau žinomas kino kūrėjas žino kaip sukurti tikrą veiksmo šou ekrano ribose. Ne išimtis ir šis filmas. Šį sykį jam į pagalbą ateina ne mažiau žinomas režisierius, kurio vizija irgi padėjo šiam filmui tapti pakenčiamu ir adrenalino nestokojančiu produktu. Juostą galima žiūrėti tiek įsitempus, tiek atsipalaidavus, nes joje netrūksta ir visai neblogo humoro.

Scenarijus, kaip ir dažnai būna tokios tematikos filmuose, kurtas pagal vieną ir tą patį šabloną, todėl filmo metu galėsime pamatyti tėvą, kuriam darbas buvo svarbesnis už šeimą. Buvusią žmoną, kuri dar jaučia šiltus jausmus bei pamestinukę dukrą, kuri neturėjo normalios vaikystės ir tėvo, galinčio ją pamokyti važinėti dviračiu. Atėjus laikui, valstybės tarnautojas apsisprendžia tapti šeimos žmogumi, tačiau praeities šešėliai grįžta ir jis vėl turi stoti į kovą. Kažkur matyta? Galima sakyti, jog kas antras tokio žanro filmas turi tokį patį pagrindą. Visgi, šiame filme dominuoja ne Holivudas, o Europa, todėl juostos metu galima stebėti klasikinio prancūzų trilerio vaizdą, kurį pagardina šioks toks amerikoniškumas. Tai nėra blogai, atvirkščiai, net smagiau. Viskas susižiūri, kai susipina dvi skirtingų kontinentų kultūros. Dinamikos ir veiksmo scenų netrūksta, o gaudynės pagardina peržiūrą žiupsniu adrenalino, kuris jam taip reikalingas. Na ir kai kurios kovų scenos atrodo pakenčiamai. Čia ne „Bornas“, todėl atleistina.

Filmo pamatu tampa pagrindinis veikėjas, buvęs agentas Etanas (gerai, kad ne Etanas Hantas), kuris vien savo charizma pritraukia prie ekrano, o ir jo gyvenimo istorija visai smagiai pateikta. Joje yra ir sielvarto, ir džiugesio, ir darbo užkulisiai, todėl jis ir tempia visos šios istorijos pasakojimo principą. Deja, filmas negali pasigirti įsimintinais antraplaniais veikėjais. Antagonistai atrodo visiškai blankiai. Nebent Albinosas dar pakenčiamas ir primena klasikinį „bondišką“ anti-herojų. Itano darbdavė, turinti seksualinių nukrypimų, labiau primena pasileidėlę, o ne moterį, turinčią įtakos tokioje svarbioje organizacijoje. Dukros ir žmonos paveikslai vangiai atsiskleidžiami. Bendrai, tai filmo veikėjų pateikimas labai jau primena „Pagrobimą“, todėl, kaip ir ankščiau buvo sakyta, filmas yra kurtas pagal tą patį Bessonišką modelį.

Apibendrinant visą pamatytą ir išties kartais banalumo nestokojantį filmą, galima teigti, jog juostą būtina pamatyti kine. Tai nors ir dar vienas Luco Bessono filmų klonas, tačiau šis klonas labai dinamiškai perteikia visą jame parodytą veiksmą, o žymiojo režisieriaus istorijos būna labai lengvai ir skaniai sukramtomos. Neišskirtinis darbas, tačiau pramogai kine dar ir kaip tinkamas, ypač, jeigu norisi kažko aštraus ir ne pernelyg sunkaus, kaip koks „Reidas 2“.

Techninė juostos pusė

Daug sprogimų, daug gaudynių ir nemažai susišaudymų. Štai ką mums žada naujausias McG režisuotas filmas. Pirotechnikos specialistai padaro labai natūralų šou be jokių kompiuterinių korekcijų. Filme viskas nufilmuota natūraliai, be specialiųjų efektų įsikišimo, o tai džiugina ir net labai stebina.

Garso takelis smagus ir ganėtinai neblogai suderintas su vykstančiu veiksmu. Netrūksta gerų muzikinių sprendimų, kurie lydi net ir pačias ramiausias scenas, o klubų patalpose muzika tikrai leidžia pajudinti užpakalį sėdint patogioje kino teatro kėdėje. Garso montažas, ypač susišaudymo metu, sustiprina bendrą vaizdą, todėl atrodo, kad viskas vyksta priešais mus, o kartais, kad šaudo tiesiai į mus.

Kameros darbas tam tikrose scenose labai nervina. Galima prisiminti pačią pradžią ir pirmos misijos užkulisius, kuriuose veiksmas parodytas taip vangiai, jog graudu žiūrėti. Visgi, vėliau įsibėgėjus veiksmui ir istorijos siužetinės linijos pasakojimui, viskas atsistato į savo vietas ir matome kokybišką ir dinamiškai pateiktą trilerį.

Aktorių kolektyvinis darbas

Seniai matytas kine, o tuo labiau pagrindiniame vaidmenyje, kultinis Kevinas Costneris po truputį atstato savo buvusią šlovę ir reanimuoja karjerą. Pasirodydamas itin puikios formos, aktorius visą filmo rodymo laiką žavi ne tik savo puikia vaidyba, bet ir nuostabia charizma. Išties didis aktorius, kuriam tiesiog nepasisekė su keliais projektais ir jis buvo nurašytas. Prakeiktas Holivudas, ne kitaip.

Aktoriui į pagalbą ateina žavioji, viena iš jaunesnių Oskaro nominančių Hailee Steinfeld, kurį įkūnijo pagrindinio personažo dukterį. Net ir tokiame, gana paprastame filme, mergaitė parodo savo visą talentą. Išties įtikinama vaidyba, kuria galima žavėtis. Jos laukia gera ateitis.

To deja negalima pasakyti apie naują Johnny‘io Deppo lėlę Amber Heard. Suvaidinusi CŽV agentę ir Etano darbdavę, aktorė atrodė taip neskoningai ir taip perdėtai suvaidino savo rolę, jog darėsi išties nemalonu matyti ją ekrane. Smagu, kad tai tik labai epizodinis vaidmuo, todėl jos veido beveik visame filme buvo galima išvengti.

Iš antraplanių aktorių dar galima paminėti Marcą Andreonį, kurio komiškas įvaizdis tikrai filmui suteikė žavesio ir lengvabūdiškumo, o svarbiausia – humoro, lydėjusio filmą beveik visą laiką.

Verdiktas

„3 dienos nužudyti“ – tai lengvo turinio, efektingas ir gana linksmas veiksmo trileris pagal prancūziško šio kino žanro aspektus , kuriame Kevinas Costneris parodo visus savo aktorinius sugebėjimus ir tuo pačiu iš lėto atstato kadaise buvusią šlovingą ir Oskarais įvertintą karjerą.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 6/10

Techninė juostos pusė – 7/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 7/10

Ji / Her


Premjera: Sausio 10, 2014Her
Premjera Lietuvoje: Balandžio 18, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 120 min.
Žanras: Komedija, drama
Šalis: JAV
Režisavo: Spike Jonze
Vaidina: Joaquin Phoenix, Lynn Adrianna, Lisa Renee Pitts, Gabe Gomez, Chris Pratt

IMDB – 8.3/10
RottenTomatoes – 94/100
Metacritic – 90/100

Filmo biudžetas – 23 000 000 $

Filmo pajamos – 44 055 370 $

Siužetas

Teodoras pragyvenimui užsidirba rašydamas laiškus. Ne, jis nėra Nigerijoje įsikūręs „spamer’is”, siuntinėjantis viso pasaulio žmonėms pranešimus apie netikėtai atsiradusį palikimą. Teodoras yra itin jautrios sielos asmenybė, tad padeda surašyti už širdies griebiančius asmeniškus laiškus nepažįstamiesiems, kurie patys to padaryti nesugeba.

Buvaukine.lt sako:

„Šiuolaikinė meilė“

Oskarinis režisierius ir scenaristas Spike‘as Jonze, labiausiai žinomas dėl savo juostų „Būti Džonu Malkovičiumi“ ir „Adaptacija“, pristato savo ketvirtą pilnametražį filmą, kuriame žiūrovai iš labai arti galės susipažinti su didžiausia ateities pasaulio problema, kuri jau dabar pradėjo sklisti šiuolaikinėje visuomenėje.

Režisierius kviečia žiūrovus pažvelgti į būsimą žmonių gyvenimo būdą ir jų bendravimo užkulisius, kai gyvas bendravimas nesuteikia tokios euforijos, kaip pokalbiai su techniniais išradimais.

Apie ką mes čia…

Vienišas ir nuobodžiai gyvenantis rašytojas Teodoras gauna naują operacinę sistemą Samantą, kuri jam reikalinga darbo reikalais. Po kurio laiko vyras pernelyg suasmenina savo bendravimą su šia įranga ir, jo nuostabai, jis pradeda jausti jai simpatiją, kuri galiausiai virsta į didesnį jausmą. Samanta jam atsako tuo pačiu ir tarp jų užsimezga ryšys, pakeisiantis vyro gyvenimą…

Kūrinio vidus

Galima tik džiaugtis, kad ne itin dažnai į didžiuosius ekranus savo darbus paleidžiantis Spike‘as Jonze tai daro stilingai ir kiekvieną kartą sugeba nustebinti. Taip buvo su „Būti Džonu Malovičiumi“, taip dabar yra ir su „Ji“. Po filmo peržiūros viduje jaučiamas tik sąmyšis, kurį vos įmanoma suvaldyti, o galvoje dūzgia milijonai minčių, kurias norint suvirškinti reikia bent geros paros. Ir tai tikrai nėra blogoji filmo pusė. Galima sakyti, kad tai kaip tik yra gero kino ženklas – filmas sugeba suteikti peno apmąstymams ir ilgam palieka be žodžių. Tiesa, vieniems toks šis filmas gali pasirodyt nuobodus, kitiem labai įtraukiantis ir tam yra tikrai daug priežasčių.

Pirmasis šio filmo išskirtinumas – siužetinė linija. Pripažinkime, kad filmų apie žmonių santykius su vienetais ir nuliais nėra jau taip ir daug, o ir tie dažniausiai smurtiniai. Ši romantinė drama yra visiška priešingybė daugumai dabar Holivude kuriamų filmų apie netolimą ateitį. Čia matome tuos pačius lėtus gyvenimus, tuos pačius nuobodžius darbus, tas pačias pramogavimo erdves. Vienintelis skirtumas – viskas daroma su beprotiškai ištobulėjusiomis technologijomis, tačiau ir jos neiškreipia mūsų dabartinės realybės. Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl daliai žiūrovų šis filmas gali nepatikti – sėdėdamas kino salėje nepalieki šio pasaulio, neperini į kitą realybę. Ir tai gali nuvilti. Kita vertus, tai yra ir savotiškas filmo privalumas, išskirtinumas. Ta pati aplinka nebeverčia tyrinėti naujo pasaulio, o tik sutelkia žiūrovą į pagrindinį veikėją ir jo išgyvenimus.

Kalbant apie scenarijų, tai jis tikrai stulbinamai geras. Spike‘as smarkiai pasistengė ir drėbtelėjo sunkiai keikiamą darbą, kuriame esantys veikėjų dialogai puikiai juos atskleidžia ir pakeri savo paprastumu, šiltumu ir įdomiais pamąstymais. Patys veikėjai atrodo nepriekaištingai išdirbti ir, nors jų yra labai mažai, kiekvienas atrodo taip įtikinamai, jog žiūrint filmą pradedi suprasti, kokių minčių vedamas Teodoras galėjo įsimylėti Samantą, kaip jam buvo sunku po išsiskyrimo ir kaip lengva bendrauti, kai pašnekovas fiziškai neegzistuoja.

Na, o apie tai prakalbus, galima apžvelgti ir kitą filmo išskirtinumą – labai įtikinamą mūsų ateities pavaizdavimą. Filme vaizduojamas labai įdomus požiūris į technologijų apsėstą gyvenimą, kuris jau dabar ima mus užimti. Juk dar prieš gerus 15 metų bendraudavome gyvai, o jei kalbėdavome ilgai telefonu – gaudavome pylos iš tėvų už milžiniškas sąskaitas. Mobiliųjų nebuvo (dėl tikslumo – buvo, tačiau mažai kas juos turėjo), internetas neišvystytas, todėl tiesioginė komunikacija buvo neišvengiamas dalykas. Tuo tarpu dabar – skype, vaizdo skambučiai telefonu ir ko tik dar neprisigalvojama. Ir vėlgi, nuo technologijų plėtros nepasislėpsime ir tai tikrai nėra blogas dalykas, dėl kurio reiktų sukti galvą. Režisierius tiesiog parodo mūsų veiksmus, artėjimą prie to, kad apskritai atsisakysime gyvo bendravimo, mat jau dabar nebenulipame nuo įrenginių. Vieniem tai gali pasirodyti neįdomu, gal net savotiškai skausminga, juk kas nori žiūrėti į save iš šono? Kitiems tai gali būti savotiškas suvokimas, ką darome blogai. Taigi, režisieriaus įžvalgos viso filmo metu yra net labai pamokančios.

Nepaisant gilių išvedžiojimų, pats filmas yra itin paprastas ir nuoširdus. Prie paprastumo prisideda ir lengvas, kartais link vulgarumo ribos pajudantis, tačiau jos neperžengiantis, humoras. Visos peržiūros metu nesinori nieko, tik gyventi tame pasaulyje, kuriame nėra ribų, kuriame pasakius „Operacinė sistema“ į tave nežiūri kaip į marsietį. Tai yra šilumą spinduliuojanti juosta, galinti įtraukti ir nepaleisti ne kokiu ypatingu veiksmu, o tiesiog paprasta gyvenimiška istorija. Apie vyro ir Operacinės sistemos meilę. Štai taip, paprastai.

Techninė juostos pusė

Šiame darbe viskas yra aukščiausio lygio. Nepaisant to, vienas geriausių dalykų filme buvo garso takelis. Tai išties išskirtinis produktas, kuris sugeba kiekvienai scenai suteikti išskirtinumo, originalumo ir jausmingumo. Kiekviena daina ar muzikinė kompozicija taip pritaikyta ekrane rodomam veiksmui, kad išgyventi visų veikėjų emocijas pasidaro itin paprasta. Garso montažas taip pat labai geras.

Operatoriaus darbas atrodo gerai. Jis nėra nepriekaištingas, tačiau puikiai geba atskleisti veikėjų portretus ir jausmus, rodydamas juos skirtingais rakursais. Aplinkos vaizdavimas kartais net leidžia pajusti plieskiančią saulę ar tarp pirštų byrantį šiltą paplūdimio smėlį.

Įdomiai nufilmuoti ir į bendrą kontekstą įmontuoti atsiminimai (arba tiesiog flashbackai) visiškai negadina vaizdo ir tik leidžia dar labiau suprasti veikėjų jausmus, skausmą ar džiaugsmą. Taigi, montažas yra labai aukštos kokybės. Na, o režisierius savo darbo sugeba iki pat galo laikyti nežinioje, vos keletą kartų numesdamas užuominas apie tai, kas galiausiai įvyks. Išties, techniškai puikus darbas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Galima sakyti, kad visas filmas yra vieno aktoriaus šou. Joaquinas Pheonixas muša į vartus visiems kitiems juostoje suvaidinusiems aktoriams be jokio gailesčio. Jis yra aukščiausios klasės aktorius, kuris kiekvieną savo vaidmenį perteikia taip įtikinamai, jog nė vienas panašioje situacijoje buvęs, ar tiesiog suprantantis padėtį, nesuabejos jo darbu, jo kūriniu. Labai retas šiuolaikinis aktorius turi tiek charizmos ir talento puikiais perteikti vaidmenį. Jis atrodė atsipalaidavęs, gerai jaučiantis veikėją ir jo emocijas, džiaugsmą ir skausmą. Stebėti jo pasirodymą buvo labai malonu.

Šiais metais iš kino ekranu neišlipanti Scarlett Johansson šioje juostoje nepasirodė. Bet girdėjosi! Nors Operacinę sistemą įgarsinusi aktorė ir nebuvo vizualiai, savo išskirtiniu ir, nesumeluosiu sakydamas, gundančiu balsu sugebėjo nupiešti savo portretą kiekvienam vyriškos (o gal ir moteriškos) lyties žiūrovui. Meistriškai išlaviravus balsu visą filmą Scarlett sugebėjo net nevaidindama sukurti puikią veikėją.

Juostoje taip pat žibėjo antraplaniai aktoriai. Kiekvieno jų pasirodymas, kad ir neilgas, buvo tikrai įdomus ir savotiškai ypatingas. Amy Adams šįkart buvo visiškai paprasta, susivėlus, eilinė poniutė, gyvenanti nelaimingą gyvenimą. Rooney Mara ir Olivia Wilde atrodė puikiai ir savo vaidmenis atliko tinkamai, tačiau jų indėlis į filmą buvo išties mažas. Ir dar juostoje pasirodė Chrisas Prattas, suvaidinęs, galima sakyti, vienintelį juostos vyrą be Teodoro. Jis, kaip ir visada, atliko ganėtinai paprastą, bet įtikinantį komiško veikėjo vaidmenį.

Verdiktas

„Ji“ – tai viena geriausių pastarojo meto romantinių dramų, sugebanti leisti mums patiems pažvelgti į savo ateitį labai tikroviškai, neperžengiant jokių fantastinio pasaulio ribų. Tai šilta ir pamokanti istorija apie netradicinę meilę, kurioje galime išvysti puikią aktorių vaidybą, grožėtis aplinka ir klausytis užburiančių melodijų.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 10/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 10/10

Bendras vertinimas: 10/10

Nojaus laivas / Noah


Premjera: Kovo 21, 2014Noah
Premjera Lietuvoje: Balandžio 18, 2014
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 138 min.
Žanras: Veiksmo, drama, fantastinis
Šalis: JAV
Režisavo: Darren Aronofsky
Vaidina: Russell Crowe, Jennifer Connelly, Ray Winstone, Anthony Hopkins, Emma Watson

IMDB – 6.6/10
RottenTomatoes – 76/100
Metacritic – 67/100

Filmo biudžetas – 125 000 000 $

Filmo pajamos – 179 599 371 $

Siužetas

Biblijoje pasakojama, kad Dievas dėl žmonių nedorumo planavo milžinišku potvyniu sunaikinti Žemę. Tačiau tarp visų žmonių atsirado vienas, kuris rado malonę Dievo akyse.

Buvaukine.lt sako:

„Gyvybės lopšys“

Mūsų laikų kino genijus, išskirtinio stiliaus ir filosofinio pobūdžio juostų kūrėjas, režisierius, scenaristas ir prodiuseris Darrenas Aronofsky‘is, padovanojęs tokius neužmirštamus filmus kaip nepriekaištingai papasakotą 1997 m. „Pi“, šokiruojantį „Requiem svajonei“, užsuktą ir metaforomis apie egzistenciją apipintą „Versmę“, dramą apie žmogaus atgimimą „Imtynininkas“ bei nuostabiai patrauklų pasakojimą „Juodoji gulbė“, pristato savo gyvenimo projektą, kuris talentingą režisierių buvo apsėdęs daugiau nei trisdešimt metų.

Kino grandas kviečia atsidurti seniausiuose žmonijos laikuose, kai tikėjimas Dievu buvo neginčijamas ir kai gyveno Biblijos puslapiuose pavaizduotas žmogus išgelbėjęs visą pasaulį nuo bausmės pasklidusios iš dangiškų vartų.

Apie ką mes čia…

Santarvėje ir laimėje su savo šeima gyvenantis Nojus – paskutinis Seto palikuonis. Jis gauna ženklą iš dangaus. Vyrą pradeda kamuoti įvairios vizijos ir sapnuose jis mato žmonijos ateitį. Jis suprato, kad artėja pasaulio pabaiga ir reikia gelbėtis, todėl žinodamas dangiškąjį planą, Nojus stato didingą laivą, kuriame prieglobstį galės rasti kiekvienas sutverimas. Tačiau ne visi patenkinti tokia įvykių seka. Atsirado ir tokių, kurie laivą nori perimti jėga…

Kūrinio vidus

Belaukiant kokio nors naujo Darreno Aronofsky‘io projekto galima būti ramiam. Akivaizdu, kad režisierius neskubėdamas, kruopščiai apmastęs kiekvieną scenarijaus vietą, pateiks neužmirštamą kelionę į jo matomą pasaulį. Kiekvienas jo filmas mums atneša psichiškai nestabilios visuomenės atvaizdą arba egzistencinių klausimų paletę, kurioje puikuojasi religinės teorijos apie pasaulio būvį ir žmogaus vaidmenį jame. Šį kartą režisierius mums parodo bibliniais motyvais sukurtą istoriją apie žmonijos žlugimą ir jos atgimimą.

„Nojaus laivas“ – tai Darreno svajonių projektas, kuriam įgyvendinti prireikė net 30 metų. Režisierius jau nuo vaikystės buvo apsėstas mintimis apie Nojų ir jo istoriją. Žinoma, norint įgyvendinti tokio didžio projektą reikia nemažų pinigų, tačiau po stulbinančios „Juodoji gulbė“ finansinės sėkmės kino studijų vadovai pamatė jame komercinį potencialą ir taip autorinio kino kūrėjas gavo šansą atsidurti superprodukcijų pasaulyje. Žymus kino kūrėjas dėl šio projekto įgyvendinimo net atsisakė „Ernio“ pastatymo. Žinoma, prieš Nojui pasirodant didžiuosiuose pasaulio ekranuose, režisierius pristatė grafinę novelę, kurioje pavaizduota jo vizija. Daugeliui bažnyčių atstovų toks požiūris į Biblinį veikėją nepatiko, tačiau, kaip sakoma, Holivudas dažnai nepaiso kitų nuomonės ir daro tai, kas jam naudinga. Sukurtas filmas žymiai efektingiau ir plačiau perteikė Nojaus istoriją, nei ji buvo aprašyta komikso puslapiuose.

Svarbiausias visos šios istorijos aspektas slypi tame, jog režisierius panoro atskleisti ne tik Nojaus istorijos užkulisius, tačiau ir parodė visą Dievo rūstybę. Būtent tokiais akcentais Dievas aprašytas Senajame Testamente. Piktas, keršijantis už nuodėmes, negailestingas. Tuo tarpu parodytas ir pasaulio sutverimas, kuris vyko šešias dienas, o septintą Kūrėjas ilsėjosi po tokio sunkaus darbo. Aronofsky‘is pateikė savo egzistencijos viziją, todėl pamatėme ne tik Dieviškos rankos prisilietimą prie pasaulio susikūrimo, tačiau ir evoliuciją pagal Darviną. Nebuvo pamiršta ir pirmoji nuodėmė, už kurią Adomas ir Ieva buvo ištremti iš Rojaus sodo bei pirmoji žmogžudystė žmonijos istorijoje. Taip pat nepamirštamas ir velnio atvaizdas, kuris nuostabiai pateiktas gyvatės pavidale. Visas šias mintis režisierius perteikė itin prasmingai, todėl siužetinės linijos ir visų jos scenų dėka, juosta tampa tikrų tikriausiu pažinimu su tuo tikruoju Dievu, kurio paveikslas dominavo viduramžiuose.

Didelis filmo krūvis atiteko juostos personažams. Pagrindinis ir titulinis veikėjas parodytas visiškai kitaip nei jį galėjome matyti savo vaizduotėje skaitydami Šventąjį Raštą. Čia jis žymiai grubesnis, piktesnis ir bebaimis, nors ir tikintis Dievu, tačiau besivadovaujantis savo prigimtimi. Jis tampa Dievo pasiuntiniu žemėje. Būtent Nojus parodytas kaip išgelbėtojas, kaip žmogus, kuris gali atstatyti visą pasaulį ir išgelbėti vertingiausius jo eksponatus, todėl jo prioritetu tampa gyvūnai, o ne žmonės, kurie ir sunaikino visą tą pasaulį, kurį taip kruopščiai šešias dienas kūrė Dievas. Tuo tarpu režisierius savo pasakojime ne kartą mini, kad dėl visų pasaulio bėdų kalti būtent žmonės. Pasaulis žlugs nuo mūsų rankos, tačiau mes turime pasirinkimą, galime kovoti ir gyventi santarvėje. Tokiais momentais režisierius apeliuoja į visus žmonės. Nejau mes esame sutverti tam, kad sėtume chaosą? Brolis žudo brolį, sūnus tėvą, vyksta karai dėl valdžios, klesti melas. Tokia degeneravusi pasaulio būsena ir veda prie susinaikinimo ribos. Aronofsky‘is puikiai supranta, kad jo noras parodyti visą tiesą nebus išgirstas, nes žmonės nesikeičia, o su kiekvienas metais, amžiais, tūkstantmečiais pasidaro dar labiau ydingesni. Nojus lyg Jėzus, kuris už visą žmoniją turi atkentėti. Kiti filmo veikėjai metaforiškai simbolizuota geismą, pyktį, neviltį, pavydą ir kitas nuodėmes, kurioms Rojuje ne vieta. Jie irgi atskleidžiami vaizdingai, bet neturi tokios galingos jėgos, kuria spinduliuoja pagrindinis juostos herojus. Atvirai pasakius, matosi visa režisieriaus meilė šiam personažui, kuris atsiklaupęs prieš Dievą tarnauja jam visu savo kūnų ir siela.

Išties, šis naujausias Darreno filmas sukaupė žymiai daugiau minčių ir idėjų, tačiau viską atskleisti būtų tikra nuodėmė. Šį filmą galima vertinti iš kelių perspektyvų. Pirmiausia, iš režisieriaus filmografijos. Atsižvelgus į visus ankstesnius kino kūrėjo projektus galima teigti, jog tai pats silpniausias jo darbas, nes nemažai įtakos jo kūrime turėjo studijos „Paramount Pictures“ vadovybė, skirdama projektui milžiniškus pinigus. Tai neindividualus ir komercija kvepiantis projektas, tačiau neskirtas masiniam žiūrovui. Gerai bent tai, kad finalinio montažo teisė liko režisieriui, nes kitaip būtų katastrofa. Antra, tai vienas įdomesnių ir geresnių Bibliniais motyvais sukurtų filmų, tačiau palyginus su Melo Gibsono „Kristaus kančia“, filmui pritrūksta tikroviškumo jausmo. Visgi, angliškai kalbantys veikėjai šiek tiek trikdė. Trečia tai nėra drama, tai labiau fantastikos žanro darbas, kuriame susipina daug puikiai pateiktų egzistencinių minčių. Apibendrinus, tai kokybiškas ir malonus akims filmas, tačiau nėra kažkuo išskirtinis, apie kurį būtų galima sakyti – unikalus darbas.

Techninė juostos pusė

Kur svyruoja dideli pinigai produkcijai, ten visada atsiranda daug kokybiškų vaizdo efektų, kuriais maitinami šiek tiek prastesnį skonį filmams turintys žmonės, į kino sales susirenkantys būtent dėl jų. Išties, filmas kupinas puikiausių specialiųjų efektų, ypač tvano scenos nepriekaištingos, kartu visai neblogas ir 3D, kuris kai kuriose scenose filmui priduoda gyvybingumo. Žiūrovai iškart perkeliami į visą veiksmo epicentrą, kuriame susiduria Nojaus laivas ir Dievo rūstybės vaisius – tvanas.

Operatoriaus darbas filme dvejopas. Tam tikrose veiksmo scenose, kuriose vaizduojami gyvūnai, viskas atrodo pernelyg chaotiška, tačiau kai jau vyksta specialiųjų efektų paradas, tada filmo būsena ir kameros darbas tampa labai ramus ir perteikia viską itin vaizdingai, nepamirštant jokių detalių. Panašias filmo scenas buvo galima pamatyti Terrence‘o Malicko „Gyvybės medyje“.

Juostos montažas nuostabus. Matosi, kad režisierius pats viską kruopščiai apgalvojo ir sudėliodamas savo mintis jas perkėlė į didžiuosius ekranus taip, kaip pats matė, be niekieno pagalbos, kas dažniausiai būna tokio masto kino projektuose. Taip pat neslopinamas ir garso montažas, kiekviena scena atrodo itin galingai dėl savo didingo ir griausmingo garso.

Viską vainikuoja įsimintinas kompozitoriaus ir seno režisieriaus draugo Clinto Mansello garso takelis, kuris padarė iš filmo tikrą epą, kuriame skambėjo grėsminga ir didinga muzika. Kompozitorius buvo prisidėjęs prie kiekvieno Darreno projekto ir kartu su kino režisieriumi pradėjo savo karjerą su 1997 metų juostą „Pi“. Būtent muzikinė palyda ir yra vienas svarbiausių visos techninės pusės kozirių.

Aktorių kolektyvinis darbas

Russelas Crowe, kuriam vos prieš keletą dienų sukako 50 metų, puikiausiai tiko Nojaus vaidmeniui. Aktorius įrašė į savo filmografiją dar vieną istorinį paveikslą. Buvęs „Gladiatorius“ ir „Robinas Hudas“ atskleidė labai draminį veikėjo portretą, sukūrė tikrą šou ir be jokių priekaištų atliko vaidmenį, kuriam netrūko nieko. Jis įrodo, kad yra vienas stipresnių mūsų laikų aktoriumi.

Jennifer Connely, kuri antrą sykį pasirodo Darreno filme (pirmasis – „Requiem svajonei“) irgi pasirodo iš teigiamos pusės. Žinoma, jai trūksta tokios charizmos, kuria spinduliuoja Russelas, tačiau moteris tinkamu būdu įsiliejo į bendrą vaizdą ir negėdingai atliko vaidmenį.

Antagonistą ir Kaino palikuonį suvaidinęs buvęs boksininkas Ray‘us Winstone‘as taipogi be priekaištų atliko pasipriešinimo vado vaidmenį. Baisus kaip karas ir negailestingas kaip maras, Tubalas pateiktas tokiu principu, kuris simbolizavo žmonijos žlugimo priežastį. Jo personažas sukaupė savyje visas žmogaus ydas, už kurias nešti kryžių teko tiek Nojui, tiek Jėzui Kristui.

Epizodiškai ekrane pasirodo ir legendinis Anthony‘is Hopkinas. Jam į kompaniją ateina gražuolė Hermiona, atleiskite, Emma Watson, kuri atliko Ilos vaidmenį. Kaip visada miela, tačiau puikia vaidyba galinti pasigirti mergina. Loganas Lermanas, Dougas Boothas irgi prisidėjo prie bendro juostos vaizdo, tačiau šie vyrukai neturi kuo pasigirti. Visgi iki Russelo Crowe ar Anthony‘io Hopkinso charizmos jiems labai toli, o ką kalbėti apie aktorinius sugebėjimus.

Verdiktas

„Nojaus laivas“ – tai nors ir pats prasčiausias ir labiausiai komercinis bei neindividualus Darreno Aronofsky‘io karjeros darbas, tačiau savyje turi daug puikių egzistencinio pobūdžio minčių, nuostabiai papasakotus Nojaus istorijos užkulisius ir stulbinančio grožio vaizdų. Peržiūros metu nė vienai akimirkai nekyla noras atitraukti akių nuo ekrano. Kokybiškas, vizualiai gražus, bet ne pramogai ir masiniam žiūrovui skirtas filmas, kuriame slypi metaforomis apipinta režisieriaus vizija apie pasaulį ir liūdną žmonijos ateitį.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 9/10

Bendras vertinimas: 8/10

Follow

Get every new post delivered to your Inbox.

Join 30 other followers

%d bloggers like this: