Liusi / Lucy


Premjera: Rugpjūčio 6, 2014Hercules
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 15, 2014
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 98 min.
Žanras: Veiksmo, trileris, fantastinis
Šalis: JAV, Prancūzija
Režisavo: Luc Besson
Vaidina: Scarlett Johansson, Morgan Freeman, Min-sik Choi, Amr Waked, Julian Rhind-Tutt

IMDB – 6.6/10
RottenTomatoes – 64/100
Metacritic – 61/100

Filmo biudžetas – 50 000 000 $

Filmo pajamos – 170 000 000 $

Siužetas

Nešvariame, korumpuotame ir labai pavojingame Taivano sostinės Taipėjaus pasaulyje nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių dėka Liusi įpainiojama į narkotikų kontrabandą. Neturėdama kitos išeities mergina tampa narkotikų mulu – žmogumi, pervežančiu narkotikus implantuotus į organizmą.

Buvaukine.lt sako:

„Filmų mišrainė“

Prancūzas Luc‘as Besson‘as, būdamas vienu geriausių ir įtakingiausių Europos prodiuserių, antrus metus iš eilės savo gerbėjus džiugina paties režisuotais filmais, kurie, tiesa sakant, žymiai geresni nei jo paskutiniai darbai dirbant prodiuseriu. Prieš metus pristačius kriminalinę komediją „Šeima“, „Penktojo elemento“ kūrėjas vėl imasi savo mėgstamiausio žanro – fantastikos.

Režisierius kviečia gerbėjus pamatyti veiksmo bei įtampos filmą iš labai arti – iš vienos moters vidinio pasaulio ir smegenų tikslaus brėžinio, kuriame bus atskleistos visos smegenų galimybės, kurias išnaudojus bus galima pajausti tikrą pranašumą bei galią pavaldžią tik Dievui.

Apie ką mes čia…

Eilinė mergina Liusi patenka į itin keblią situaciją. Ji pagrobiama, priverčiama paklusti vietiniam mafijozui ir galiausiai tampa nelaimingo atsitikimo auka, paverčianti ją nesunaikinama žudymo mašina. Liusi gali išnaudoti visas savo smegenų ląsteles iki maksimumo, tačiau su kiekvienu padidėjusiu smegenų išnaudojimo procentų, auga ne tik jos galios, tačiau ji tampa labai pavojinga supančiam pasauliui.

Kūrinio vidus

Beveik kiekvienam savo filmui pats scenarijų rašantis Luc‘as Besson‘as po daugybės metų pristatė neeilinį pasakojimą. Sprendžiant iš paskutinių jo pasiekimų, tai išties kokybiškas produktas, tik gana naivus, banalus ir greitai užmirštamas, tačiau žavus ir dinamiškai vystomas, kaip ir pridera visiems režisieriaus darbams. Paskutiniu rimtu mokslinės fantastikos darbu buvo jau aukščiau minėtas „Penktas elementas“, kuris dienos šviesą išvydo dar 1997 metais ir nuo to laiko kino kūrėjas apleido šį turtingą žanrą iki dabar, kai kino ekranuose pasirodė daug žadantis trileris „Liusi“.

Pasižiūrėjus šią juostą galima iš karto pasakyti – tai žinomų filmų kratinys, apjungiantis geriausius žanro atstovus, tačiau galima pasidžiaugti, kad patrauklus mišinys neišmuša iš vėžių. Žiūri ir mėgaujies, o kartu ir bandai atspėti iš kokio filmo matyta viena ar kita rodoma scena. Peržiūros metu neapleidžia jausmas, kad tai žymiai blankesnė ir primityvesnė „Šalutinio poveikio“ versija, tačiau susižiūrinti žymiai dinamiškiau. Taipogi filmo metu galime pamatyti pasiskolintas scenas iš Christopher‘o Nolan‘o „Pradžia“, „Matrica“ ar „Viešpatavimas“. Nors šioje juostoje pateiktų filmų detalės apdirbtos grubiau, bet tai netrukdo mėgautis nuostabiomis kovomis, susišaudymais ir Liusi galimybėmis, kurios su kiekviena scena leidžia jai pasijausti tikru visagaliu dievu. Gaila, kad veiksmo scenos trunka ne taip ilgai kaip to norėtųsi. Taipogi Luc‘as Besson‘as į filmą pridėjo visiškai nereikalingų detalių, kas dar labiau supainioja bendrą pamatą. Filmas perpildytas filosofiniais išvedžiojimais apie pasaulio sukūrimą, evoliuciją, gyvybės lopšį. Iš čia kyla klausimas – kam to reikia? Juostos režisierius norėjo pasijausti Terrence‘u Mallic‘u? Sprendžiant iš parodytų vaizdų, galima daryti prielaidą, kad būtent to jis ir siekė. Žinoma, viskas gavosi gan primityviai – tik kelionės laiku šioje vietoje itin gražiai perteikė žmonijos esmę.

Juostoje visiškai neatsiskleidžia personažai – net ir pagrindinė juostos herojė nėra iki galo ištirta. Apie jos praeitį beveik nieko nesužinome – parodyta tik jos smegenų išnaudojimo istorija. Ypatingai greitas procesas, leidžiantis mėgautis veikėjos įgauta jėga, bet ne daugiau. Seksuali, paslaptinga moteris, neturinti jokio tikslo sėja siaubą visiems, kurie nori pasisavinti jos galias. Keršto filmų elementų ir klišinis veiksmo vystymas – tai dar viena Luc‘o Besson‘o dovana žiūrovams, tačiau ar galime dėl to pykti? Ne, nes režisierius sugeba aiškiai išdėstyti savo mintis ir jas įvynioti į įtampos kupiną vaizdą. Be Liusi epicentre atsiduria nevykėlis ir baimės kupinas policininkas/mokslininkas, kurio buvimas reikalingas tiesiog spragų užpildymui scenarijuje. Korėjiečių mafija atrodo tikrai juokingai, ypač tose scenose, kuriose juos muša mergaitė vardu Liusi.

Filmui pasibaigiant jaučiama tuštuma – paskutines dvidešimt minučių parodomas visiškas chaosas ekrane. Bendras vaizdas prilygsta tikrų tikriausiai makalynei ir režisieriaus fantazijos trūkumui – bandė pateikti pernelyg užsuktą siužetą ir intelektualią mintį, tačiau kaip dažniausiai būna – persistengia. Juosta skirta vienai peržiūrai, tačiau nuobodžiauti tikrai nereikės, ypač belaukiant filmo galo ir juostos minties atskleidimo.

Techninė juostos pusė

Kaip ir kiekviename Bessono darbe, negalima apeiti garso takelio, kuris padaro šį trilerį gyvybingesniu, pačiuožusiu ir nuolat laikančiu įtampoje. Čia atsirado vietos net operai bei kitoms klasikinės muzikos kompozicijoms. Kai kuriose vietose vaizdas suderintas taip lyg žaistum kurį nors „Hitman“ serijos žaidimą. Gražu tiek ausims, tiek akims.

Operatoriaus kameros darbas puikus. Tai vienintelis nepriekaištingas viso filmo dalyvis, kuris vaizdžiai perteikė kiekvieną režisieriaus užmanytą mintį. Vien ko verta paskutinė scena ir kelionė laiku. Toks vaizdas pritraukia dar labiau nei pats juostos siužetas, kuriuo irgi negalima skųstis. Visgi dinamika išlaikoma puikiu lygmeniu.

Specialiųjų efektų filme irgi yra, bet turint 50 milijonų biudžetą negalima pernelyg daug ko reikalauti. Galinė scena atrodo kraupiai, tačiau jau minėta kelionė laiku itin kokybiškai sukurta. Ten ir įdėtos didžiausios lėšos kuriant šią juostą.

Garso montažas šiam filmui irgi prideda žavesio, tačiau gaudynių scenos vystomos pernelyg tyliai. Užtat susišaudymams nėra jokių priekaištų. Juostos montažas kai kur šlubuoja, bet galutinis variantas tenkina – daug chaoso, tačiau žavaus chaoso, kuris čia netgi ir tinka

Aktorių kolektyvinis darbas

Scarlett Johansson su šiuo filmu įrodė, kad vien jos charizmos dėka juosta gali nešti nemažą pelną kūrėjams ir būti patraukli žiūrovams. Labai moteriškų kūno linijų aktorė demonstravo visą savo išorinį grožį, puikiai kovėsi ir, kas svarbiausia, žavėjo savo seksualiu balsu. Vaidybos prasme irgi nėra priekaištų. Atidavė visus 100 procentų, todėl galima drąsiai teigti – čia jos benefisas.

Morgan‘as Freeman‘as, kaip visada, – savam amplua. Jokių pastangų, tiesiog pasirodymas prieš kamerą ir pasakojimas, prilygstantis dokumentinių filmų ciklui, kurį aktorius įgarsino ir iš kurio kartais pasišaipo kinomanai. Nieko asmeniško, tačiau paskutiniai aktoriaus darbai tėra puikus būdas pasipelnyti, bet ne parodyti savo aktorinius sugebėjimus.

Žinomas iš 2003 korėjiečių „Senio“ aktorius Choi Min Sikas taipogi nepademonstravo nieko ypatingo įkūnydamas mafijozą, o jo kolega egiptietis Armas Wakedas, suvaidinęs prancūzų policininką, atrodo išsiblaškęs ir išsigandęs, o gal net ir susijaudinęs – visgi jo partnerė ta pati Scarlett Johansson.

Bet nereikėtų pykti ant antraplanių aktorių – jų tikslas ir buvo užpildyti tuščius kampus ir leisti panelei Johansson daryti savo žavų šou.

Verdiktas

„Liusi“ – tai žavus, ganėtinai banalus, iš dalies įtraukiantis, bet kartu ir nuviliantis trileris su mokslinės fantastikos šešėliu, kurio pagrindinis prioritetas buvo parodyti visus pagrindinio vaidmens atlikėjos privalumus įspaudžiant ją į nenugalimos bei visagalės moters kailį, siekiančios suprasti savo galimybių ribas.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 6/10

Techninė juostos pusė – 7/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 7/10

Heraklis / Hercules


Premjera: Liepos 24, 2014Hercules
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 8, 2014
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 98 min.
Žanras: Veiksmo, nuotykių
Šalis: JAV
Režisavo: Brett Ratner
Vaidina: Dwayne Johnson, Ian McShane, John Hurt, Rufus Sewell, Aksel Hennie

IMDB – 6.6/10
RottenTomatoes – 62/100
Metacritic – 47/100

Filmo biudžetas – 100 000 000 $

Filmo pajamos – 112 755 000 $

Siužetas

Legendinio Graikijos pusdievio Heraklio vardą žmonės žino iki pat šių dienų. Neprilygstami jo žygdarbiai aukso raidėmis įrašė didvyrio vardą į istoriją. Šis filmas pasakoja Heraklio istoriją po to, kai dvylika žygdarbių jau buvo atlikti.

Buvaukine.lt sako:

„Tikroviškai atrodantis didvyris“

Veiksmo komedijų, trilerių ir fantastinių filmų režisierius ir prodiuseris Brettas Ratneris, pasauliui pristatęs vieną garsiausių ir juokingiausių policininkų komedijų „Piko valanda“ ir 2006 metais sukūręs trečią „Iksmenų“ dalį, sugrįžta su dar vienu, galingu ir efektingai atrodančiu istoriniu epu, paremtu senovės graikų mitais, kurie pastaruoju metu tapo itin populiarūs kino pramonėje.

Ne geriausią karjeros laikotarpį išgyvenantis režisierius kviečia prisijungti prie užburiančios kelionės po senovinį pasaulį ir visiškai iš naujos perspektyvos peržvelgti žymiausio graikų pusdievio Heraklio likimą.

Apie ką mes čia…

Vieną kartą mirtingoji moteris pagimdė berniuką, vyriausiojo Olimpo Dievo Dzeuso vaiką, kuris nuo pat pirmų gyvenimo akimirkų pateko į deivės Heros nemalonę. Berniukas augo, o su kiekvienais metais jam teko vis sunkesnės užduotys, kol galiausiai suaugęs jis praeityje buvo įveikęs dvylika neįmanomų žygdarbių. Jo vardas tapo legenda, o žygiai – legendomis apipinti pasakojimai. Visiems jis buvo žinomas kaip Heraklis.

Kūrinio vidus

Po kelių finansiškai nesėkmingų projektų Brettas Ratneris keliems metams buvo sustabęs savo režisieriaus karjerą, kad susikoncentruotų ties prodiuseriniais projektais, leidusiais jam išsikovoti studijos „Paramount“ malonę ir gauti 100 milijonų dolerių biudžetą šios juostos įgyvendinimui. Paskutiniu metu vis dažniau kinuose galima pamatyti filmus, paremtus graikų mitais arba istorines juostas panašia tematika. Vien jau šiais metais galėjome stebėti „300: imperijos gimimas“ ir sausį pasirodžiusį itin gėdingą filmą apie tą patį Heraklį. Žinoma, šiam filmui iki tokio dugno, kurį pademonstravo Renny‘is Harlinas, labai toli.

Galima drąsiai sakyti, kad filmo kūrėjai puikiai apvyniojo aplink pirštą visus žiūrovus, kurie pasižiūrėję anonsus pamatė akivaizdų mitologinį kontekstą, tačiau filmo vidus visiškai kitoks. Tai tikrai įdomi ir gana nebloga staigmena, kuri net pagelbėjo pačiam filmui ir jo pasakojimo manierai. Filmo visuma labai artima tokioms juostoms kaip „Skorpionų karalius“, „Troja“, „Konanas barbaras“ ir „Titanų susidūrimas“. Istorinis kontekstas pagardintas antikiniais vaizdais ir mitologinėmis užuominomis – būtent taip galima apibūdint naują režisieriaus darbą. Filmas neturi labai stiprios siužetinės linijos ar pernelyg painaus scenarijaus, todėl pramogai nuteikia puikiai. Visiškai ne gaila praleistų kelių valandų kino salėje, nes juostoje pilna įvairiausių detalių, pagerinančių pačią peržiūrą. Gražios ir galingai atrodančios kovos, stiprūs vyrų susidūrimai, gražių moterų kerai ir, žinoma, humoras, kuris, kaip nekeista, šiame filme buvo ganėtinai kokybiškas ir visiškai nenuvalkiotas, kaip tai įprasta panašiuose projektuose.

Antraplaniai ir pagrindinį herojų supantys personažai filmo metu nespinduliavo išskirtine charizma, bet ko norėti, kai pagrindiniame plane atsiduria pats pusdievis, dvylikos žygdarbių atlikėjas – Heraklis. Šiame filme Dzeuso sūnus atrodo itin pažeidžiamas kaip asmenybė, tačiau tvirtas kūnas, sukeliantis siaubą visiems priešams, neleidžia jam pralaimėti. Galingas vaizdinys, ypač jei kalba eina apie dvikovas, kuriose Heraklis atrodo kaip tikras olimpietis. Su juo susidūrę priešai akimirksniu išmoksta skraidyti. Toks jo įvaizdis labai primena Achilą iš „Trojos“, kuris neturėjo lygių priešininkų. Taip pat galima paminėti ir pagrindinius antagonistus, kurie, kaip ir visose standartinėse situacijose, trokšta tik vieno – valdžios ir paklusnumo. Neįsimintini blogiečiai, tačiau atėjus Herakliui juos sutraiškyt pasidaro malonu. Matyt dėl to, kad jie nieko gero nepademonstravo ir pusdievis juos nubaudė už tai.

Apibendrinant pamatytą filmą, reikia padėkoti režisieriui ir scenaristams, sukūrusiems išties smagų nuotykinį filmą, kuris susižiūri lengvai, nenuobodžiai ir šiek tiek linksmai. Taip pat būtų šaunu, jeigu iš šio filmo išaugti trumpa serija, kuri galėtų papasakoti tolesnius Heraklio nuotykius. Prisiminkime kultinį serialą, kurį prieš penkiolika metų žinojo beveik visi vaikai ir paaugliai, ir pagalvokime, kiek dar daug visokių istorijų būtų galima prikurti apie pusdievį, metusį iššūkį pačiai deivei Herai.

Techninė juostos pusė

Specialieji efektai filme labai minimalistiniai, tik filmo pradžioje ir keliose kovų scenose buvo matomas kompiuterio įsikišimas. Visos kitos scenos papuoštos nuostabiai atrodančiomis dekoracijomis bei ypatingai kruopščiai sukurtais personažų kostiumais, kurie atkūrė rodomo filmo laikotarpio madą. Prie bendro vaizdo buvo pridėtas šiek tiek niūrokas vaizdas, kuris pagerino peržiūrą ir atkūrė rimtesnę atmosferą. Juostą apgaubė trimatė erdvė, tačiau viso filmo metu buvo galima pastebėti vos kelias scenas, kuriose matėsi 3D efektas.

Garso takelis istoriniuose epuose visada sudarydavo svarbų pamatą kovų epiškumui ir personažų didvyriškumo pabrėžimui, tačiau šiame filme režisierius ir juostos kompozitorius apsiribojo vien nuotykinės tematikos skambesiais, kurie šiek tiek priminė „Skorpionų karaliaus“ atgarsius. Galutinės scenos daina, kurioje gražiai pateikti titrai, stipriausia viso šio kūrinio kompozicija.

Filmas gali pasigirti ir visai geru operatoriaus darbu. Visgi kovų scenos ir asmeniniai Heraklio pasirodymai itin efektingai atrodo ekrane, o kas svarbiausia, pats juostos bendras vaizdas primena kompiuterinį RPG stiliaus žaidimą. Tikrai yra kur paganyti akis.

Garso montažas filme stiprus, ypač pradžioje, kai Herakliui tenka nelengvos užduotys. Tai jaučiama ir kitose vietose, tarkim, kai degantis miestas apgaubia visą ekraną ir pasigirsta visą naikinanti Heraklio jėga. Filmo montažo darbai kai kuriose vietose atrodo ne itin stabiliai, ypač kelios juostos scenos suderintos pernelyg sausai, tačiau tai netrikdo, nes pats filmas išties smagiai susižiūri.

Aktorių kolektyvinis darbas

Vienas populiariausių ir labiausiai apmokamų šių dienų aktorių, buvęs imtynininkas Dwayne‘as „Uola“ Johnsonas kaip visuomet demonstruoja savo nepriekaištingus fizinius duomenis, kurie sugėdintų net ir labai sportuojančius vyrus. Vaidybos iš jo pusės, kaip tai dažniausiai būna, nėra, tačiau vien jo charizma perkelia Heraklio portretą į visiškai kitą lygį. Tai galingas ir į Dievą panašus vaizdas, kuris nušluoja visus kitus iki šiol atkurtus šio mitologinio veikėjo atvaizdus kine.

Dwayne‘ui filme asistuoja labai ypatingas aktorių būrys, tarp kurių galima pamatyti patį Johną Hurtą, juostoje suvaidinusi lordą Kotą, Rufusą Sewellą, kuriam atiteko gana įdomus personažas, tik deja ne iki galo buvo sugebėta jį išreikšti. Komiškiausią komandos narį Amfiarą atkuria Ianas McShane‘as ir dar galime išvysti seniai kine matytą Josephą Fiennesą, įkūnijusį karalių Euristėją.

Moterų gvardija šiame filme neturėjo jokių šansų, todėl jos pasirodė prastai, neįdomiai ir tiesiog blankiau už visus esminius juostoje pasirodžiusius vyrus.

Verdiktas

„Heraklis“ – tai kitoks, žymiai atviresnis ir dramatiškesnis pasakojimas apie žymiojo Dzeuso sūnaus likimą, kurio metu netrūksta humoro, įstabių dekoracijų ir kostiumų. Juostoje daug charizmatiškų veidų, efektingai atrodančių kovų scenų ir nenuilstančio Dwayne‘o Johnsono solinio pasirodymo, priverčiančio gerai praleisti laiką kino salėje.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10

Bendras vertinimas: 7/10

Šokis hip-hopo ritmu. Viskas arba nieko / Step Up: All In


Premjera: Rugpjūčio 1, 2014Step Up: All In
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 8, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N7
Trukmė: 112 min.
Žanras: Drama, Romantinis
Šalis: JAV
Režisavo: Trish Sie
Vaidina: Ryan Guzman, Briana Evigan, Adam G. Sevani, Misha Gabriel Hamilton, Stephen Boss

IMDB – 6.2/10
RottenTomatoes – 57/100
Metacritic – 40/100

Filmo biudžetas – 20 000 000 $

Filmo pajamos – 26 200 000 $

Siužetas

Šokių trupės iš viso pasaulio suvažiuos čia, kad susigrumtų žūtbūtiniame mūšyje ir išsiaiškintų, kuri iš jų stipriausia. Jų laukia sunkus mūšis, kurio baigtis gali išpildyti arba sužlugdyti dalyvių svajones bei net nulemti karjerą.

Buvaukine.lt sako:

„Penktas kartas nemeluoja?“

Debiutuojanti pilnametražių filmų režisūroje scenaristė Trish Sie kartu su visu būriu prodiuserių pristato penktą ir, matyt, paskutinį žymiosios šokių franšizės dalį, kurioje paskutiniam rimtam pasispardymui negailestingame ir patraukliame šokių šou Las Vegaso pažiboje – Cezario Rūmuose, surinko visus geriausius serijos šokėjus.

Kino debiutantė kviečia visus muzikos, gražių kūnų ir pašėlusių judesių entuziastus atsidurti šokių aikšelėje ir kartu su dalyviais patirti meilės, nuoskaudų, tikėjimo ir draugystės jausmus, privesiančius prie pagrindinio tikslo – šokių karalių titulo labiausiai apšviestame Amerikos mieste.

Apie ką mes čia…

Šokėjų grupė „The Mob“ persikėlė iš Majamio į Los Andželą siekti savo svajonių, tačiau nenusisekęs gyvenimas ir skolos priverčia visus rimtai susimąstyti. Grupės lyderis Šonas nusprendžia nepanikuoti ir pasilikti angelų mieste, tačiau kolektyvas su juo nesutinka. Trupė lieka be savo lyderio, bet jų keliai neišsiskiria, nes greitu metu visų lauks tikras išbandymas vienose iš svarbiausių šokių varžybų, vykstančių Las Vegase…

Kūrinio vidus

Jau įpratome kas dvejus metus sulaukti naujos, kas kartą vis prastesnės aptariamo filmo dalies, bet vis vien einame ir bandome stebėti nutrukgalviškus šokėjų pasirodymus didžiuosiuose kino ekranuose. Šokiai tampa monotoniški, o ir konkurentai nesnaudžia: britai neapsiriboja keliomis „Gatvės šokių“ dalimis, kurios su kiekviena dalimi atrodo žymiai efektingiau nei ši filmų serija.

Penktoje jau iki gyvo kaulo įgrisusios franšizės „Šokis hip-hopo ritmu“ dalyje viskas yra labai blogai. Jeigu ankstesnėse dalyse siužetinių linijų trukumus kompensavo išties įspūdingi šokiai, tai šiame filme jų net nebuvo. Žinoma, kalba eina apie kažką išradingo ir anksčiau nematyto, deja, tenka nusivilti susiklosčiusia padėtimi. Visos juostos metu tėra vos dvi vietos, kurias galima pavadinti šokiais, kitur tai smagūs veikėjų šėlsmai, kurių patrauklumas prilygsta nuobodžiam pasakojimui apie nelaimingos meilės paieškas. Visgi šioje dalyje net meilė pateikta taip šaltai, kad liūdna žiūrėti į nusiminusius veikėjų veidus. Jokios aistros, pasitikėjimo savimi ir jokių šiltų susižvalgymų.

Didžiausiu kozirių tiek iš režisierės, tiek iš prodiuserių pusės turėjo tapti senų ir labiausiai pamiltų personažų sugrįžimas, tačiau to nepakako. Nei vienas iš jų nebuvo toks žavus kaip filmuose, kuriuose pasirodė pirmą kartą. Dvyniai, trečiame „Šokis hip-hopo ritmu“ filme privertę šypsotis, čia neparodė nieko. Visgi tai puikus tandemas, kuris galėjo praskaidrinti nemalonią ir itin sunkiai vystomos siužetinės linijos atmosferą. Vienintelis Endės personažas leido naujai pažvelgti į šią antros dalies pagrindinę veikėją. Smagu, kad pagaliau buvo atskleistas jos likimas ir meilės santykiai su Čeisu, dėl kurio mergina taip alpo pirmą kartą pasirodžiusi kino ekranuose. Briedis irgi atrodė blankiai, nors jo solinis šokis, kaip ir trečiame filme, buvo patrauklus ir mielas akiai. Kiti herojai atliko statistų vaidmenį ir kartu su pagrindiniais herojais papildė foną savo šokių judesiais. Gaila, kad šioje dalyje taip neatsakingai pasielgta su herojais ir kai kuriomis temomis, kurios būdingos visai filmų serijai.

Filmas, kaip jau minėta – labai nuobodus. Peržvelgus ansktesnius filmus, kuriuose būtent šokiai ir pritraukdavo žiūrovą, tai tikrai keista. Prisiminus 2006 metus, kai visai paprasta meilės drama virto į vieną pelningiausių šokių tematikos projektų kino istorijoje, kyla apmaudas matant, kas liko iš daug žadančio kino projekto. Belieka viltis, jog filmo kūrėjai susitaikys su mintimi, kad jų fantazija išseko, kad atėjo metas šioje istorijoje dėti tašką, ir nebekurs filmo „Šokis hip-hopo ritmu“ tęsinių.

Techninė juostos pusė

Kiekviename „Šokis hip-hopo ritmu“ filme didelis dėmesys suteikiamas garso takeliui ir efektingai muzikinei palydai, pagal kurią šokėjai gali išreikšti save šokių aikštelėje. Deja, bet šiame filme jis tragiškas. Vienintelė daina, kuri sukūrė ypatingai žavią atmosferą – kadaise populiaraus amerikiečių reperio Coolio 1995 metų megahitas „Gangsta‘s Paradise“, kurį galiausiai sumiksavo ir perdarė į neskoningą žodžių ir natų mišinį. Iš kitų žinomu dainų buvo galima išgirsti Method Man „Judgment Day“, Celestina „Turn It Up“ bei Lil Wayne „My Homies Still“.

Operatoriaus darbas pakenčiamas. Šokių scenose viskas atrodė puikiai, efektingai ir gražiai, tačiau kai reikalas prieidavo prie eilinių pasikalbėjimų, visas vaizdas virsdavo į kraupiai atrodantį mažo biudžeto filmą, kuriame į veikėjus ir jų emocijas kameros darbas tiesiog spjauna.

Garso montažas silpnas, tačiau tai dar niekis, palyginus su juostos montažu. Tragiškai vystoma siužetinė linija, scenos suderintos visiškai neįdomiai, matyti kūrėjų skubėjimas, galiausiai privedęs prie tokio rezultato, kokį matome. Mintis ankstesnių filmo dalių režisierių Johna Cho pakeisti į debiutantę nepasiteisino.

Visą neskaniai atrodantį bendrą vaizdą apgaubia trimatė erdvė, kuri panaudota tik tam, kad būtų galima iš žmonių išpešti daugiau pinigų. Filme tebuvo kelios scenos, kuriose matyti 3D efektas, tuo tarpu trečioje dalyje, prisiminkime – trimatė erdvė pateikta įspūdingai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Apie aktorių vaidybos sugebėjimus kalbėti tokiuose filmuose beprasmiška, ypač kai 90 procentų jų sudaro profesionalūs šokėjai, tačiau negalima nesigrožėti tuo, kad pagrindinius vaidmenis atlieka tikrai gražūs žmonės.

Ypatingai džiugu dėl Brianos Evigan sugrįžimo į franšizę. Tai gražiausia iki šiol buvusi pagrindinė filmo mergina. Žinoma, šioje juostoje ji pasirodo ne taip žvaliai ir efektingai kaip antrame serijos filme, tačiau jos buvimas čia palieka malonų įspūdį.

Adamas G. Sevani, vaidinantis „briedį“, kaip ir ankstesniuose keturiuose filmuose pademonstravo visai gražų šou. Kiti aktoriai neišsiskyrė iš minios. Vaikinas turi charizmos, bet tikėtina, kad jis iki pensijos vaidins šį vieną ir vienintelį savo karjeros personažą.

Verdiktas

„Šokis hip-hopo ritmu. Viskas arba nieko“ – tai pats prasčiausias žymiosios filmų serijos apie šokius darbas, kuriame šokiai atrodo taip blankiai, kad net banalus juostos scenarijus paima viršų. Nuobodus ir be jokio cinkelio filmas, kurį bežiūrint galima pasidžiaugti dėl kelių pamėgtų ankstesnių dalių personažų sugrįžimo, bet ne daugiau.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 2/10

Techninė juostos pusė – 5/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 3/10

Bendras vertinimas: 3/10

Audros sūkuryje / Into the Storm


Premjera: Rugpjūčio 7, 2014Into the Storm
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 8, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 89 min.
Žanras: Trileris, Drama, Veiksmo
Šalis: JAV
Režisavo: Steven Quale
Vaidina: Richard Armitage, Sarah Wayne Callies, Matt Walsh, Max Deacon, Nathan Kress

IMDB – 6.2/10
RottenTomatoes – 0/100
Metacritic – 67/100

Filmo biudžetas – 40 000 000 $

Filmo pajamos – 15 700 000 $

Siužetas

Kuomet Silvertonui smogia pirmasis viesulas, šio niekuo neišsiskiriančio Amerikos miestelio gyventojai nė neįtaria, jog būtent ši diena daugybei jų taps paskutinė. Tada prie pirmojo prisijungia antras, trečias, penktas… Žmonės ima ieškoti prieglobsčio, tačiau nesėkmingai…

Buvaukine.lt sako:

„Ateina tornadas“

Finalinės „Galutinio tikslo“ dalies režisierius Steven‘as Quale‘as jau keletą metų norėjo adaptuoti savo draugo John‘o Sweetnam‘o scenarijų apie negailestingą ir viską savo kelyje naikinantį viesulą, prieš kurio galią visi tampa bejėgiais, ir pagaliau jam pasisekė, gavus studijos „Warner Bros“ palaikymą.

Kino kūrėjas kviečia į dar vieną įtampos kupiną pasivažinėjimą su grupele išsigandusių žmonių, atsiduriusių katastrofos epicentre ir, susidūrus su tokiu galingu priešu kaip gamtos stichija, iš paskutinių jėgų bandančių išsaugoti gyvybę.

Apie ką mes čia…

Prieš gamtą nepakovosi – šitą posakį supranta grupelė žmonių, atsidūrusių siautėjančio tornado akiratyjė. Nėra kur bėgti, nėra kur slėptis, nes kiekvienas namas, kiekviena slėptuvė sunaikinama negailestingo viesulo. Lieka vienintėlė išeitis – melstis ir tikėtis, kad stebuklas išgelbės visus nuo tokios siaubingos mirties…

Kūrinio vidus

Katastrofų filmai į kino teatrus dėl efektingų, kvapą gniaužančių scenų bei įtampos ir visuotinės destrukcijos visada pritraukė didelį būrį žiūrovų. Paskutiniuoju tikru tokio žanro atstovu galima tituluoti režisieriaus Rolando Emmericho epą „2012“. Tuomet laki režisieriaus fantazija sukūrė jėgą, naikinančią viską, kas matyti horizonte. Filmų apie tornadus ir galingus viesulus buvo galima pasigesti nuo 1996 metų, kai kinuose siautėjo vienas pelingiausių tų metų projektų – „Viesulas“. Praėjus beveik dvidešimčiai metų nuo paminėtos jusotos pasirodymo, galime vėl mėgautis kūrėjų fantazija ir pamatyti kvapą gniaužanti reginį apie galingą gamtos stichiją.

Steven‘o Quale‘o filmas, kaip tai bebūtų liūdna, negali pasigirti geru scenarijumi ir gerai vystoma siužetine linija. Iš pradžių net sunku suvokti, kaip režisierius norėjo pateikti pačią juostą. Pusėje filmo vaizdas atrodo lyg filmuotas butine kamera, tai turėjo sudaryti pseudo-dokumentikos įvaizdį, tačiau kita filmo pusė atrodo nufilmuota įprastu būdu, be jokio papildomo realistiškumo suteikiančio efekto. Iš tiesų tai keistas , prasmės trūkumo įspūdį paliekantis režisieriaus žingsnis. Juostos veiksmas prasideda nuo veikėjų pristatymo ir jų veiklos tą dieną, kai prasideda siaubingas tornadas. Labai kvaili ir visiškai neapgalvoti kiekvieno iš jų veiksmai, kurie galiausiai suveda juos ir leidžia pasimėgauti tarpusavio draugija, norint išgelbėti kailį. Dialogai šiuo atveju ypatingai nenusisekę – klišės, klišės ir dar kartą klišės.

Siužetinė linija žiūrovą susipažindina su nelaimingo ir eilinio berniuko simpatija mergaitei, kuri jam palankumo, deja, nerodo, vienišu tėvu, norinčiu apsaugoti savo vaikus, keliais specialistai, kuriems svarbūs tyrimo rezultatai bei dviem tradiciniais provincijos gyventojais, kurie bando pagyvinti atmosferą nejuokingais, tačiau visai pakenčiamais juokeliais. Toks filmo herojų būrys nežada nieko gero, bet viską kompensuoja intriguojanti veiksmo linija, ne veikėjai, o įvykis atsiduria pasakojamos istorijos centre. Galima sakyti, kad tokiuose filmuose nereikia ieškoti siužeto, jog jis sukurtas tam, kad pademonstruotų efektingą veiksmą ir technoliginį pranašumą, tačiau netgi banaliausiuose tokio tipo filmuose visada būdavo bent kažkoks scenarijus, kuris galėjo pritraukti dėmesį. Šnekant apie veikėjus, tai keliuose vietuose buvo neblogų perliukų, kuriuos juos pateikė būtent provincialų tandemas. Viasgi akivaizdu, kad nemažai žmonių bando nufilmuoti ar nufotografuoti kažką siaubingo ir atsidurti viso to įvykio kadre, kad vėliau būtu galima įkelti į „YuoTube“ arba į kokį nors „Facebooką“. Neapsienama ir be patriotizmo temos. Netgi juokinga, kai sunaikinto miesto fone atsiduria amerikiečių vėliava. Gerai dar, kad amerikeičiai neapkaltino gamtos stichijos terorizmu ir jų demokratijos paniekinimu.

Filmą visgi verta pamatyti kine dėl išties gerai šilaikytos įtampos, kuri ateina ir išeina kartu su viesulu. Visais kitais atvejais tai bus dar vienas nusivylimas, kai tuo tarpu pasirinktas žanras ir tematika suteikia galimybę ištiesų kokybiškam, intriguojančiam, dėmesio vertam filmui. Prisiminkime 2011metų filmą „Slėptuvė“. Vien jau kalbos apie viesulą privertė drebėti iš baimės, o ką kalbėti apie tai, jeigu ši baugi įsisiautėjusi stichija būtų buvusi parodyta visoje savo siautulio galybėje… Deja, šiame filme to nėra, ir tai tikrai apmaudu, nes praėjusių metų kino studijos „Warner Bros“ anonsas žadėjo įspūdingą reginį.

Techninė juostos pusė

Svarbiausiu koziriu šiame filme tampa ne efektai, o tiesiog nepriekaištingas garso montažas, kuris taip susitiprina matomą vaizdą, kad galima savo kailiu pajusti visą kino ekrane rodomo viesulo jėgą. Retas ir nuostabus reiškinys kine, kai būtent sustiprintas garsas suteikia juostai žavesio.

Specialieji efektai filme netgi labai geri, tačiau tose vietose, kai viesulas pradeda naikinti namus, pakelia automobilius arba artėja prie oro uosto ir susiurbia visus lėktuvus iš eilės, CGI atrodo kraupiai. Kompiuteriniai specialieji efektai taip ir rėžia akis, o tai nėra gerai. Užtat pats uraganas ir jo pateikimas nepriekaištingas. Pasižiūrėjus iš šono nukrečia šiurpas pagalvojus apie tai, jog kažkas tokio galėtų įvykti Lietuvoje.

Muzikinė filmo palyda visai pakenčiama. Kelios heroinio konteksto kompzicijos, suteikiančios filmo atmosferai tam tikro epiškumo, taip ir suponuoja mintį, kad iš niekur nieko pasirodys koks nors Supermenas arba Geležinis žmogus ir išgelbės iš nemalonios situacijos, į kurią pateko grupė žmonių. Keistas jausmas, tačiau filmo kūrėjai pasirinko būtent tokią muziką, kuri būdinga blokbasteriams, sukurtiems pagal komiksų motyvus.

Operatoriaus darbas filme dvejopai efektingas. Iš vienos pusės – buitinės kameros įspūdis suteikia realistiškumo, tačiau šiuo atveju apsieta be drebančio vaizdo efekto, iš kitos pusės – tai išties įspūdingas reginys. Kameros darbas filme kokybiškas, todėl viesulas buvo pateiktas visame savo gražume. Herojai irgi pateikti visai neblogai.

Juostos montažas visiškai nenusisekęs. Kaip buvo minėta pradžioje, sunku suprasti, ar tai dokumentinio pobūdžio filmas, ar ne, todėl scenos pateiktos tokiu būdu, kad viskas susilieja į vientisą vaizdą. Galiausiai sunku suprasti paties veiksmo esmę. Išvis, veiksmui įisibėgėjant personažų likimas atsiduria antrame plane. Tokių siužetinių spragų seniai nebuvo matyti tokio mąsto projekte.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmą gelbsti viso labo du aktoriai. Žinoma, kalba aeina apie pagrindinio vyriško vaidmens atlikėjo, Richard‘o Armitrage‘o, pasirodymą. Aktorius labiausiai žinomas iš „Hobito“ trilogijos, kurioje įkūnijo nykštuką Toriną. Priešingai nei kitų juostos dalyvių vangiuose veiduose, šiame personaže atsispindėjo ir nerimas, ir įtampa, ir baimė.

Seniai matyta kino ekranuose „Kalėjimo bėglių“ žvaigždė Sarah Wayne Callies sugebėjo neblogai akomponuoti Richardui, todėl jų tandemas ekrane atrodo gana patraukliai. Žinoma, tai nereiškia, kad aktorė sugebėjo puikiai parteikti savo herojės dramą. Gražus vaizdas vyrų akims, bet visiškai sausa vaidyba.

Visi kiti juostos dalyviai nei iš tolo neprilygo pagrindiniam duetui. Nei vienas jų neišpildė savo personažų – nepasižymėjo nei charizma, nei gera, įtikinama vaidyba. Eiliniai, blankiai atrodantys aktoriai.

Verdiktas

„Audros sūkuryje“ – tai ypatingai išvaizdžios techninės pusės ir galingo garso kūrinys, kino teatrų salėse priverčiantis pajusti visą stichijos galią, tačiau be specialiųjų efektų ir įtampos kupino vaizdo nepasižymintis nei gera siužetine linija, nei patrauklia aktorių vaidyba, nei ypatingai geru montažu, ir visais aspektais pralaimintis kitiems garsiems šios tematikos filmams.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 2/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 4/10

Bendras vertinimas: 5/10

Follow

Get every new post delivered to your Inbox.

Join 35 other followers

%d bloggers like this: