Išvalymas: anarchija / The Purge: Anarchy


Premjera: Liepos 18, 2014The Purge: Anarchy
Premjera Lietuvoje: Liepos 18, 2014
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N18
Trukmė: 104 min.
Žanras: Trileris, veiksmo, siaubo
Šalis: JAV
Režisavo: James DeMonaco
Vaidina: Frank Grillo, Carmen Ejogo, Zach Gilford, Kiele Sanchez, Zoë Soul

IMDB – 7.3/10
RottenTomatoes – 53/100
Metacritic – 50/100

Filmo biudžetas – 9 000 000 $

Filmo pajamos – 27 766 532 $

Siužetas

Ateities Amerika yra atradusi puikų nusikalstamumo suvaldymo įrankį. Vieną naktį metuose leidžiami bet kokie nusikaltimai – už juos nebaudžiama. Per tas dvylika valandų, kai nedirba nė viena policijos nuovada, ligoninė ar bet kuri kita viešosios tvarkos palaikymo tarnyba, žmonės išlieja visą viduje susikaupusį įtūžį ir likusias 364 dienas visuomenėje vyrauja tvarka, harmonija, draugiškumas bei tarpusavio supratimas.

Buvaukine.lt sako:

„Iš namų į gatves“

Režisierius ir scenaristas, Jamesas DeMonaco lygiai prieš metus pristatė įtampos kupiną psichologinį trilerį su puikiausia idėja tačiau labai silpnu įgyvendinimu – tai buvo viską nulemiantis veiksnys pelnęs nepasitenkinimą tarp patyrusių kritikų ir eilinių žiūrovų. Žinoma, kadangi pirmtakas, kainavęs vos 3 milijonus dolerių, sugebėjo viršyti savo biudžetą net trisdešimt kartų – šiais metais sulaukėme antros dalies, kurią sukūrė tas pats pirmos dalies idėjos puoselėtojas.

Trečią savo karjeros darbą pristatantis kino kūrėjas kviečia dar kartą atsidurti vienoje dienoje metuose, kai nusikaltimai tampa legalūs ir kai nereikia kelti kojos į gatves, jeigu nori išsaugoti gyvą kailį sulaukus paryčių.

Apie ką mes čia…

Kiekvienais metais, idealioje ateities JAV visuomenėje ateina diena, kai leidžiama nebaudžiamai vykdyti žiauriausius nusikaltimus bei tuo pačiu „išvalyti“ save nuo blogų minčių ir norų pakenkti kitiems žmonėms visas kitas 364 dienas metuose. Atėjus nakčiai visi kraujo ištroškę miestiečiai išeina į gatves siausti, tačiau jie nežino, kad netoliese randasi buvęs karininkas turintis savo planų šiai itin pavojingai nakčiai…

Kūrinio vidus

Prieš metus kino ekranuose pasirodęs „Purgenas“ (bravo platintojams už tokį originalų filmo pavadinimo vertimą) tapo vienu iš didžiausių nusivylimų žiūrovams ir kino specialistams, tačiau kartu tai buvo ir filmas, kurio patrauklią idėją dar buvo galima išgelbėti pratęsus pasakojimą kitame filme. Iš antros dalies žiūrovai nesitikėjo daug, todėl ir lūkesčiai nebuvo sutrypti. Jau vien anonsai buvo nuo apsilankymo kine atbaidantys žiūrovą, tačiau šiuo atveju viskas gavosi atvirkščiai ir ganėtinai patraukliai. Iš psichologinio siaubo trilerio filmo žanras pavirto į veiksmo kupiną ir įtampos nestokojantį trilerį, kuriame kraujas ir brutalumas kelis kartus peržengia pirmtako barjerą.

Iš prabangaus namo patalpų naujame filme visas veiksmas persikelia į miesto gatves, kuriose siaučia kraujo ištroškę žmonės. Iš tikrųjų, tai yra itin taiklus kūrėjų sprendimas – perkelti veiksmo epicentrą į tamsiausias gatves, kurios vien savo bauginančiai atrodančia atmosfera sugeba prisispausti prie kėdžių. Ar galima sakyti, kad filmas baisus? Ne, jis nėra baisus. Tai yra tiesiog smurto perpildytas išsigelbėjimo stiliaus trileris, kuriame sukeliama įtampa žymiai labiau žaidžia su žmonių nervais negu iš kampo išlindusios blogosios dvasios. Smurto scenos įgyvendintos gerai, tačiau kai kuriose vietose pernelyg greitai atitraukiama kamera neleido pajusti viso šio filmo siaubo ir tragedijos. Filmas taip pat kupinas pernelyg klišinių scenų, kurias galime sutikti beveik kiekvienoje tokio stiliaus juostoje. Kas labiausiai gali patraukti akį – tai tam tikras „Kieto riešutėlio“ parodijavimas. Betrūko tik pamatyti užrašą su tokiais žodžiais kaip „Dabar aš turiu šautuvą. Ho, ho, ho“.

Siužetiniai režisieriaus sprendimai irgi patrauklūs akiai. Šį kartą juostoje pasirodo ne viena šeima, norinti išgyventi „išvalymo naktį“, bet kelios grupės žmonių, kuriuos likimas suvedė kartu. Vienišius ir tikras terminatorius – Seržantas, kuris tampa pagrindiniu filmo herojumi drąsiai, neša ant savęs viso filmo veiksmą. Efektingas personažo pasirodymas, toks bekompromisis, kad net primena Maksą Peiną – vyruką, kurio rankos kruvinos nuo susišaudymų dažnumo. Taip pat juostoje pasirodo porelė, kuriai nepasiseka ramiai grįžti namo, bei motina su dukra, norinčios irgi sulaukti rytojaus ramybėje. Visus juos vienija pasipriešinimas užpuolikams. Filmo metu galima susipažinti su įvairiais banditais, tačiau labiausiai dėmesį patraukia kaukėti ir mačetėmis apsiginklavę jaunuoliai, kurių tikslas visiškai kitoks nei buvo galima pagalvoti iš pirmo žvilgsnio. Šiek tiek nustebino toks filmo siužetinės linijos įvykių posūkis. Kitais anti-herojais, deja, pasigrožėti neįmanoma, jie visi vienodi.

Juostos dialogai tam tikruose momentuose kelia juoką ir panieką režisieriui – kartais visiškai nesąmoningos veikėjų frazės sugadina gerai vystomą sceną. Kartais viskas eina ligi to, jog pokalbis vystomas iš serijos „tas pats per tą patį“, tačiau kartu nesijaučia veikėjų individualumas. Trečiose scenose išaiškinama visa „Išvalymo“ priešistorė – kas sukelia geras emocijas dėl šios dienos ištakų pažinimo. Šį kartą žiūrovas sugeba suprasti ir vizualiai pamato visą šios nakties struktūrą. Tai sudėtinga sistema, kurią valdo pinigai, o, kaip žinome, nuo pinigų priklauso mūsų visų gyvenimas. Pasibaigus filmui galima dar sykį pagalvoti apie tokią realybę, kurią juostoje parodė režisierius Jamesas DeMonaco‘as – nejaugi ir mes esame tie neištvermingi gyvuliai, dėl kurių iki tokio lygio degraduoja mūsų visuomenė?

Akivaizdu, kad filmo laukia komercinė sėkmė, kas tikrai negali džiuginti, nes būtų visai įdomu pamatyti pratęsimą, kuris galbūt dar geriau atskleis „Išvalymo“ esmę. Žinoma, veiksmo gerai sukurta įtampa neprivers nuobodžiauti ir spaudytis, kaip buvo galima daryti po pirmos dalies pasirodymo kino teatruose.

Techninė juostos pusė

Vizualiai filmas šiek tiek suprastėjo ir tapo panašus į „trash“ žanro atstovus – pats konceptas itin priminė 2008 metais pasirodžiusi filmą „Pasmerktųjų diena“. Dekoracijos, kraujo upės ir kostiumai kelią nerimą ir paniką sėdint ir žiūrint filmą – sugeba kartu ir sukelti neblogą įtampą.

Operatoriaus darbas neblogas – ypač gerai žiūrisi kamera pritvirtinta prie automobilio ir motociklų bei filmavimas iš šono – tai yra efektingas sprendimas, tačiau vaizdo atitraukimas nuo smurtaujančių žmonių šiek tiek nuliūdina. Visgi norėtųsi mėsos ir skerdynių, o ne intymiai parodytų vaizdų, kuriuose matoma cenzūra.

Filmo garso takelis ir garso montažas tarpusavyje suderinti tikrai puikiai – sukelia keistus jausmus, bet muzikos garsai ir kelios kompozicijos leidžia pajusti visą blogį, sklindantį iš filmo ekrano pusės. Gerai, kad muzika suteikė tokį charizmatišką pavidalą, kurio mums pagailėjo operatorius.

Palankus filmo siužetinės linijos pateikimo sprendimas nebūtų toks patrauklus, jeigu ne montažas, kuris šį kartą neerzina akių. Prisiminkime prieš metus laiko pasirodžiusią pirmą dalį ir ten pateiktą veiksmo vystymą – skirtumas akivaizdus. Kaip diena ir naktis.

Aktorių kolektyvinis darbas

Viso filmo metu galima pažinti vieną vienintelį aktorių, kuris ne tik gerai atkūrė savo vaidinamą personažą, tačiau ir nurungė visus kitus juostoje pasirodžiusius aktorius. Žinoma, kalba eina apie Franką Grillą, kuris žiūrovams turėtų būti žinomas iš tokių filmų kaip „Patruliai“, „Kovotojai“, „Sniegynų įkaitai“ ar iš serialo „Skydas“. Aktorius pasidarbavo iš peties, nors tam tikrose scenose jis virsdavo tiek į Briuce‘o Williso suvaidintą Džoną Makleiną, tiek į „Matricos“ personažą Neo.

Franko solinį pasirodymą papildė naujojo „Roboto policininko“ žvaigždė Michaelis K. Williamsas bei Carmen Ejogo, kuriai atiteko Evos vaidmuo. Kitų herojų atlikėjai nepasižymėjo nei personažų svarba nei charizmatiškumu, todėl apie juos kalbėti būtų neetiška. Tiesiog pakankamai neblogai papildė foną savo buvimu kadre, nes vaidybos ten buvo galima pasigesti.

Verdiktas

„Išvalymas: anarchija“ – tai visomis prasmėmis puikią idėją turinčios franšizės geresnis įgyvendinimas už praeitais metais pasirodžiusį psichologinio pobūdžio trilerį. Brutalesnis, efektingesnis, patrauklesnis ir kupinas išvaizdingesnio veiksmo „Purgeno“ tęsinys su kaupu atperkantis visas gautas prieš metus laiko nuoskaudas, kurias buvo galima patirti pasižiūrėjus kino salėje nevykusį pirmtaką.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 6/10

Techninė juostos pusė – 7/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10

Bendras vertinimas: 6/10

Kartu ne savo noru / Blended


Premjera: Gegužės 23, 2014Blended
Premjera Lietuvoje: Liepos 11, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 116 min.
Žanras: Komedija
Šalis: JAV
Režisavo: Frank Coraci
Vaidina: Adam Sandler, Drew Barrymore, Kevin Nealon, Terry Crews, Wendi McLendon-Covey

IMDB – 6.4/10
RottenTomatoes – 14/100
Metacritic – 31/100

Filmo biudžetas – 40 000 000 $

Filmo pajamos – 89 444 855 $

Siužetas

Du vieniši tėvai Loren ir Džimas, išgyvenę išsiskyrimo liūdesį, pagaliau nusprendžia vėl nueiti į pasimatymą. O geriausiai pirmajam kartui juk tinka aklas pasimatymas. Vis tik Loren ir Džimas šia galimybe pasinaudoti nesugeba. Pademonstravę vienas kitam bjauriausias savo charakterio savybes, Loren ir Džimas prisiekia daugiau niekuomet nesusitikti, bet…

Buvaukine.lt sako:

„Spąstai“

Nuotaikingų ir romantinių komedijų režisierius Francas Coracis, jau nebe pirmą kartą bendradarbiaudamas su labiausiai apmokamu Holivudo komiku Adamu Sandleriu, kuris pelno ne tik aktoriaus, bet ir prodiuserio funkcijas, pristato savo ketvirtą bendrą projektą po aštuonerių metų pertraukos.

„Vestuvių dainininko“, „Stadiono vaikio“ ir „Klik! Arba gyvenimas pagreitintai“ kūrėjais kviečia atsidurti staigmenų kupinoje Afrikoje, kurioje susitinka du vieniši, tačiau didžiulę trauką vienas kitam jaučiantys žmonės.

Apie ką mes čia…

Kai eini į aklą pasimatymą turi būti pasiruošęs blogiausiam scenarijui. Taip būtent jautėsi Loren ir Džimas, kurie pabandė savo laimę nevykusiame romantiniame susitikime. Negana blogai praleisto laiko, abu su savo atžalomis susiruošia į Afriką, kurioje laukia ne itin maloni staigmena. Vyras ir moteris ne savo noru susitinka ir turi praleisti visas atostogas kartu. Taip prasideda ilga ir varginanti kelionė po juodąjį žemyną…

Kūrinio vidus

Tokio tipo komedijų, kokia yra „Kartu ne savo noru“, yra gyvas galas. Ir tikrai ne viena yra paties aktoriaus, scenaristo ir prodiuserio Adamo Sandlerio sąraše. Tokie filmai yra būtent šio žmogaus arkliukas, nes kitokiuose projektuose jis dalyvauti nelabai ir sugeba (išskyrus vieną, kitą dramą). Kita vertus, gal ir gerai, kad Holivude išlieka vienas žmogus, sugebantis į plačiuosius ekranus karts nuo karto išleisti žiūrimą šeimyninę komediją, kurioje gilios prasmės ieškoti nereikia, pilna komiškų situacijų ir nuoširdžių poelgių. Nepaisant įvairių nevykėliškų filmų, siaubingų kino teršimų, visos juostos, kuriose vaidina šis aktorius, yra vadinamos „Adamo Sandlerio filmais“.

Po trejų metų nesąmoningų darbų Adamas Sandleris grįžta su visai padoriu projektu, kurį žiūrint nesinori išeiti iš kino salės po pirmųjų penkių minučių. Pastarasis filmas, kurį buvo įmanoma žiūrėti, buvo 2011 metais pasirodęs „Suvaidink mano žmoną“. Dar seniau, 2008 m., pasirodė „Vakaro pasakojimai“, kurie dalinai primena „Kartu ne savo noru“.

Naujausiame aktoriaus darbe, kuriame jis trečiąkart dirba su aktore Drew Barrymore (anksčiau buvo „Vestuvių dainininkas“ ir „50 pirmų pasimatymų“, pasakojama labai gyvenimiška istorija. Iš esmės, juostoje parodoma, kaip du visiškai skirtingi gyvenimai laimingo atsitiktinumo dėka susilieja į vieną ir kartu maišosi, kol aštrūs kampai yra nugludinami iki ėriuko vilnos švelnumo. Filme apžvelgiami suaugusiųjų, paauglių, vaikų ir suaugusiųjų, paauglių ir tėvų, vyrų ir moterų santykiai. Visko beprotiškai daug, bet kažkokių mistišku būdu ir lengvais komiškais elementais suvedama į vieną ištisinę pasakojimo kryptį, kurios finalas yra toks nuspėjamas, kad net skauda.

„Kartu ne savo noru“, kaip ir visos kitos šeimos komedijos turi tipinius veikėjus – kvaila vyrą, labai stropią ir taisyklių besilaikančią motiną, vieną svajonėmis tikintį vaiką, vieną absoliučiai daužtą vaiką, kelis nepatenkintus paauglius ir panašiai. Visas filmas tiesiog grindžiamas klišių vadovėliu, arba tiksliau „Filmo kūrėjo pradžiamoksliu“. Pradžioje viskas būna labai blogai, tada būna dar blogiau, o galiausiai – laiminga pabaiga. Kiekvienas kino žiūrovas tikrai žinos, ką eina žiūrėti. Tačiau yra didelis bet. Būtent šis filmas paperka savo nuoširdumu. Jame nėra tualetinio humoro, bezdėjimų, riaugėjimų ar dar bala žino ko, ką galime rasti „Džeke ir Džilėj“ ar „Nebrendylose“. Visas filme rodomas pasakojimas yra surištas švelniu ir išties juokingu humoru, skaudžiais ar labai pažįstamais žmogiškais išgyvenimais ir visa tai galutinai užtvirtinama paprasčiausiu nuoširdumu. Galime pasidžiaugti, kad scenarijus yra išlaikomas ties paprastumo riba, o dialogai nėra visiškai nuvalkioti ir banalūs. Banalybių buvo su saiku.

Techninė juostos pusė

Didžiausias šio filmo privalumas – garso takelis. Galbūt jo ir nėra labai daug ir vietomis jis prapuola, tačiau dauguma atveju jis labai gerai papildo rodomus vaizdus. Jei prie garso takelio priskirtume ir „grupės“ „Tathos“ atliekamus kūrinius, galėtume pakelti du nykščius į viršų (tai galima suprast po filmo peržiūros).

Taip pat galima pagirti operatorių už gana neblogai nufilmuotas scenas. Didžiausią įspūdį paliko, žinoma, Afrikos vaizdai. Gamta, saulėlydžiai, bėgančios antilopės ar žolę rupšnojantys drambliai. Viskas atrodė tikrai patraukliai. Visi kiti filmo momentai – nieko išskirtinio, bet nėra ir blogai.

Specialiųjų efektų šiame filme atrodytų, nėra, tačiau buvo kelios vietos, kuriose matėsi kompiuterio darbas. Grupė oro balione tai tikrai. Gal būt ir nevertėtų kabinėtis, tačiau, visą filmą apsiėjus be kompiuterinių efektų galima jų nekišti ir pabaigoje. Taip pat, jodinėjimas stručiais atrodė kažkoks labai įtartinas. Gal ten viskas tikra, gal ne. Tai težino tik filmavimo grupė.

Montažas taip pat yra toks labai pusėtinas. Iš esmės, akis badančių vietų lyg ir nebuvo, tačiau vietomis net tos pačios scenos strigdavo, o kai kuriose vietose staigus peršokimas į visiškai kitą situaciją šiek tiek suglumindavo. Bet šie trūkumai nėra tokie drastiškai dideli.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmo centre, kaip ir priklauso, atsiduria du aktoriai – Adamas Sandleris ir Drew Barrymore. Šįkart Adamas gana gerai atliko savo darbą. Galima daryti vieną išvadą – kai jis vaidina ne savo filmuose, pasirodo tikrai neblogai. Ankstesni bandymai (nuo „Suvaidink mano žmoną“ iki dabar) buvo siaubingi. Šioje juostoje aktorius atrodė atsipalaidavęs, jam nereikėjo spiegti, rėkti ar dirbtinai juokauti. Atrodė, jog viskas tiesiog savaime plaukia ir tai buvo gražu. Prie gero vaizdo garantuotai prisidėjo Drew, kuri jau trečiame filme su Adamu atrodo visai padoriai. Niekaip nesenstanti aktorė čia atrodė lyg vaidintų save – lengvai, paprastai ir nuoširdžiai. Tačiau iškyla kiek kitokia problema – visuose trijuose filmuose, kuriuose aktoriai vaidino kartu, jie atrodė identiškai. O tai reišia, jog jie jau 20 metų juda ta pačia vaga. Nelabai džiuginantis dalykas.

Juostoje itin išsiskyrė aktorius, sportininkas ar tiesiog raumenų kalnas Terry‘is Crewsas. Geriausiai visiems žinomas ir „Nesunaikinamųjų“, aktorius tiesiog nepriekaištingai įkūnijo užknisančio, nesąmones dainuojančio ir balsus kaitaliojančio siaubingo afrikiečio akcento savininką Nickensą.

Vaikus vaidinę aktoriai, nors ir buvo filmo ašis, išties buvo nustumti į antrą planą ir nelabai atskleisti. Na, ir galbūt vos viena iš visų šešių toliau pratęs aktorystės karjerą, todėl labai gilintis į jų pavardes nereiktų. Labiausiai žinomas trečiaplanis aktorius šiame filme buvo Kevinas Nealonas, kuris jau turbūt 15 metų vaidiną tą patį – nukaršusį asilą su jauna buka kiaune parankėj.

Verdiktas

„Kartu ne savo noru“ – tai ganėtinai geras Adamo Sandlerio ir Drew Barrymore sugrįžimas į kiną. Savotiškai įdomi, šiek tiek juokinga ir nuoširdi šeimyninė komedija, neatsiribojanti nuo visų įmanomų komedijos žanro klišių, įtrauks net didesnius skeptikus ir tikrai ne kartą sukels šypseną.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 5/10

Techninė juostos pusė – 7/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10

Bendras vertinimas: 6/10

Beždžionių planetos aušra / Dawn of the Planet of the Apes


Premjera: Liepos 9, 2014Dawn of the Planet of the Apes
Premjera Lietuvoje: Liepos 18, 2014
Kino platintojas: Theatrical Film Distribution, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 130 min.
Žanras: Fantastinis, veiksmo, mokslinis
Šalis: JAV
Režisavo: Matt Reeves
Vaidina: Andy Serkis, Jason Clarke, Gary Oldman, Keri Russell, Toby Kebbell

IMDB – 8.8/10
RottenTomatoes – 95/100
Metacritic – 90/100

Filmo biudžetas – 130 000 000 $

Filmo pajamos – 11 455 277 $

Siužetas

Nedidelė San Fransisko mokslininkų grupelė, išgyvenusi po pasaulyje kilusio pražūtingo maro, suka galvas, kaip išgyventi naujame pasaulyje. Didžiausias jų galvos skausmas – žemę valdančios protingosios beždžionės, vadovaujamos savo vado Cezario.

Buvaukine.lt sako:

„Beždžionių karalystė“

Įsimintinų ir unikalių savo žanre juostų kūrėjas, režisierius ir scenaristas Mattas Reevesas, 2007 metais nustebinęs savo išskirtiniu buitinės kameros stiliumi nufilmuotu filmu „Projektas monstras“ ir 2010 metais pristatęs kraupų pasakojimą vampyrų tematika „Įsileisk mane“, nutilo ketveriems metams tam, kad iš Ruperto Wyatto perimtų naujai gimusios franšizės apie beždžionių viešpatavimą žemės planetoje režisieriaus postą. Pastarasis 2011 metais tikrą studijai „20 Century Fox“ sukūrė tikrą stebuklą – „Beždžionių planetos sukilimą“.

„Projekto monstras“ kūrėjas kviečia atsidurti niūriame pasaulyje, kurį valdo beždžionės, o žmogus jame tapo nieko vertu vergu evoliucijos paliestiems primatams, kuriantiems naują ir dominuojantį pasaulį.

Apie ką mes čia…

Praėjus dešimčiai metų po nelaimingų įvykių San Franciske ir šimpanzės Cezario sukilimo išlaisvinant visus miesto primatus, pasaulis pasikeitė. Pavojingas virusas, kuriuo užsikrėtė laboratorijos darbuotojai, klesti, žmonės atsidūrė ant išnykimo ribos. Likusieji gyvi bando kovoti su evoliucijos paliestais primatais, kurie su kiekvienais metais įgauna vis daugiau jėgos ir intelekto. Prasideda žūtbūtinė beždžionių ir žmonių kova, kuri nulems vienos ar kitos rasės viešpatavimą žemės planetoje.

Kūrinio vidus

Kai 2011 metais pasirodė pirmasis naujos trilogijos apie kultinę „Beždžionių planetą“ filmas, niekas net negalėjo pagalvoti, kad naujai atgimusi istorija pritrauks tiek daug žiūrovų į kino ekranus. Niekas netikėjo, jog naujasis pasakojimas bus taip gerai sutiktas tiek kino mylėtojų visame pasaulyje, tiek kino profesionalų ir kritikų, kurie negailėjo „Sukilimui“ pačių šilčiausių žodžių. Prisiminus 1968 metais kino ekranuose pirmą kartą pasirodžiusi prancūzų rašytojo Pierre‘o Boulle‘o novelės „Beždžionių planeta“ ekranizacija su Charltonu Hestonu pagrindiniame vaidmenyje sukėlė tikrą ažiotažą tarp žanro mėgėjų ir privertė juostos kūrėjus pratęsti šią unikalią ir gąsdinančią istoriją dar keturiais pilnametražiais filmais ir televiziniu serialu. Deja, kiekvienas tęsinys nusileisdavo savo kokybe ankstesniam filmui, kol galiausiai šios franšizės produkcija buvo sustabdyta iki 2001 metų, kai žinomas Holivudo režisierius Timas Burtonas pabandė dar kartą prikelti šią istoriją. Finansiškai sėkmingas bandymas virto į tikrą katastrofą ir sulaukė aibes neigiamų reakcijų. Prireikė net dešimties metų atsitokėti nuo to, ką pristatė „Edvardo žirkliarankio“ kūrėjas ir iš naujo įvertinti visą kultinės istorijos potencialą. Kaip matome, „Beždžionių planeta“ turi didžiulį potencialą, kuris su kiekvienu nauju filmu įgauna dar daugiau kokybės. Būtent tokiu ir yra šis, trejus metus lauktas 2011 metų hito pratęsimas.

Filmo veiksmas prasideda lygiai po dešimties metų nuo įvykių, parodytų 2011 metų filme, todėl iš karto galima pasakyti, kad pakeisti pagrindinių pirmos dalies veikėjų atėjo nauji, ne mažiau charizmatiški herojai, kurie nesugadina franšizės vardo. Panašiu būdu buvo atsisveikinta ir su Charltonu Hestonu, pasirodžiusiu originaliame filme ir jo tęsinyje Teiloro vaidmenyje. Kituose filmuose jis nedalyvavo, tačiau tai nepakenkė toliau vystyti šią įdomiai ir visapusiškai turtingą istoriją. Šioje juostoje pasakojama visiškai nauja istorija, susipažįstame su naujos Žemėje įsitvirtinusios eros padariniais ir pamatome išgalvotą pasaulį, kuris taip taikliai apibūdina šiuolaikinį, žmonių niokojamą pasaulį. Iš tikrųjų, filmo kūrėjai bandė parodyti žmonių ir gyvūnų palyginimą. Mes esame sutapatinami su primatais, kurie neapgalvoja savo veiksmų, niokoja žemę ir negali gyventi taikoje ir harmonijoje. Įvykiai Ukrainoje – tikras žmonijos degradavimo pavyzdys, kuris paverčia mus į niekam tikusius parazitus. Filmą galima apibūdinti kaip didingos revoliucijos pradžią, kurioje žmonės privalės stoti į kovą su beždžionėmis ir nuo to priklausys tolimesnis Žemės likimas. Iš tiesų, tai labai smagu, kad kūrėjai pasirinko būtent tokį pasakojimo principą, kuris galiausiai prives mus prie tikros „Beždžionių planetos“. Labai vaizdžiai pamatėme viską, nuo ko prasidėjo primatų viešpatavimas. To nebuvo originaliame filme ir, tuo labiau, Timo Burtono sukurtame nevykusiame perdirbinyje.

Kaip ir pirmame filme, didžiausias dėmesys sutelktas į žmogaus ir beždžionės santykius, jų pasaulėžiūrų skirtumus ir draugystės puoselėjimą, kuris tampa vienu svarbiausiu varikliu visoje franšizėje. Taip pat į pagalba ateina skirtingų žmonių tipų pavyzdžiai. Galima pamatyti piktadarius vienoje ir kitoje barikadų pusėje, galima stebėti ir gėrio norinčius personažus, kuriems karas nėra išeitis. Pagrindinį pirmos dalies veikėją daktarą Vilą Rodmaną pakeičia Malkolmas, kuris irgi nelinki nieko blogo evoliucijos paliestiems primatams. Tai gražus, bet kartu ir labai šabloninis pagrindinių veikėjų santykių pateikimas, tačiau tai visiškai nepakenkia pasakojimui, kuriame slypi žymiai daugiau prasmingų epizodų ir temų. Viena jų – laisvė. Kiekvienas ją mato kitaip, tačiau visi nori būti savo gyvenimo kalviais ir nepriklausyti nuo kitų. Šiuo atveju tiek beždžiones, tiek žmonės turi savus norus. Cezario paveikslas kitoks nei tas, kurį buvo galima pamatyti pirmtake. Tai visiškai kitokio būdo ir pažiūrų bebaimis lyderis, kuriantis armiją, galiausiai užkariausiančią žmonių rasę, tačiau turintis ir širdį. Vienareikšmiškai, tai pats ryškiausias filmo personažas. Kiti filmo veikėjai neturi tiek daug charizmos ir išraiškos, kad galėtų konkuruoti su beždžionių revoliucijos vadu. Netrūksta juostoje ir meilės konteksto. Kaip be jo apsieisi šiuolaikiniuose filmuose, net ir fantastiniuose.

Filmas tampa ir vienu ryškiausių šių metų vasaros sezono projektu, nes tiek savo kokybe, tiek gerai išvystyta mintimi tai iš tiesų puiki pramoga kiekvienam žmogui, kuris kino teatre galės išgyventi kartu su pagrindiniais filmo herojais tikrą revoliuciją. Peržiūra taip pat turi užslėptą mintį apie mūsų ateitį. Jei iš tikrųjų įvyktų tokia tragedija ir žmonės būtų priversti stoti į kovą su beždžionių armiją? Akivaizdu, kad mes neturėtume jokių šansų prieš fiziškai stipresnius gyvius. Belieka laukti trečios dalies, kuri žada būti labai epiška. Na ir mūšis, kurį išvysime trilogijos finale, be abejonės perspjaus tą grožį, kuris buvo pristatytas mums šiais metais „Beždžionių planetos aušroje“.

Techninė juostos pusė

Pagrindiniu pirmos dalies koziriu buvo gerai išvystyta „motion-capture“ technologija, leidusi atkurti beždžiones kaip galima tikroviškiau. Šiame filme patobulina technologija perspjauna visus kitus filmus, kuriuose ji buvo naudojama. Net Jameso Camerono „Įsikūnijimo“ efektas nusileidžia šiam naujam studijos „20 Century Fox“ darbui. Be gerai pateikiamų kompiuterizuotų veikėjų, filmas kupinas ir kitų specialiųjų efektų, kurie sukelia vien tik teigiamas emocijas nuo pamatytų vaizdų. Trimatė juostos erdvė neabejotinai sugeba įtraukti ir nepaleisti žiūrovo iki pat didingo finalo, kuriuo gali didžiuotis šio filmo kūrėjai. Taip pat ir kraupiai atrodančios ir į neviltį varančios dekoracijos sukuria atitinkamai niūrią filmo atmosferą.

Garso takelis šiame filme niekuo nenusileidžia pirmai juostai, net ir lenkia jį savo puikių kompozicijų išdėstymų, kurios su kiekviena, vis didingesne scena suteikia tam tikro ir būtino epiškumo jausmo. Jis kuklų pasakojimą apie Cezario sukilimą paverčia į efektingai atrodančią revoliuciją.

Operatoriaus darbas atliktas be priekaištų, todėl visa filmo didybė, kurią galime stebėti savo akimis, priklauso nuo gerų kameros darbo sprendimų, kuriais manipuliuojama nuo pat filmo pradžios. Mūšiuose tai itin svarbus ginklas, kuris paverčia kiekvieną sceną į didybės kupiną reginį.

Istorija vystoma labai gerai, nėra spragų scenarijuje, todėl galima atskirai padėkoti filmo kūrėjams už gerą montažą, leidusį neatitraukti akių nuo siužetinės linijos pasakojimo vystymo. Scenos parinktos atitinkamai gerai, todėl su kiekviena filmo minute juosta įgauna pagreičio ir tampa puikiu, žadą atimančiu reginiu.

Aktorių kolektyvinis darbas

Netekus Jameso Franco ir Fridos Pinto į filmą atkeliavo gausybė naujų ir nemažiau gerų aktorių, tarp kurių galima pamatyti patį Gary Oldmaną. Jam eilinį kartą atiteko garbė suvaidinti dar vieną antagonistą.

Pagrindinį filmo vaidmenį šį kartą atliko pats Andy‘is Serkis, „motion-capture“ technologijos dėka įkūnijęs beždžionių lyderį Cezarį. Tai yra aktoriaus meistriškumo viršūnė. Mes matėme jo pasirodymą „Žiedų valdove“, „King Konge“ ir „Hobite“, tačiau „Beždžionių planetos“ franšizėje britų meistras parodė visą savo talentą. Emocijomis perteiktas Cezaris visgi yra geriausiai atliktas jo veikėjas. Tiek daug ekspresijos, dramatizmo ir nuoširdumo nė vienam kitam filme su tokiais efektais nebuvo matyti. Tikėkimės, jog kada nors, bent jau už nuopelnus kinui, Andy‘is gaus seniai užtarnautą Oskarą.

Neseniai atrastas ir labai greitai karjeros laiptais kylantis, australas Jasonas Clarke‘as neparodė jokių išskirtinių savo vaidybos sugebėjimų, tačiau jo veikėjas puikiai tiko šiam filmui. Draminis ir patrauklus akims personažas, kuris tam tikrais momentais priminė pirmos dalies Cezario bičiulį, daktarą Vilą.

Gary‘is Oldmanas irgi ne itin stengėsi parodyti aukščiausios klasės vaidybą, tačiau aktoriui savaime pavyksta didelio biudžeto filmuose įkūnyti panašius, bet labai charizmatiškus veikėjus, kuriais galima grožėtis visą filmo rodymo laiką. Ne išimtis ir šis, Dreifuso ir pagrindinio žmonių lyderio paveikslas.

Filmą papildė ir visai gerai ekrane susižiūrėjo Keres Russel suvaidinta Eli bei britų jaunosios kino kartos atstovas Toby‘is Kebbelis, kuriam atiteko Kobos vaidmuo. Abu jie nepademonstravo kažko ypatingo ar labai išskirtinio, tačiau priekaištų jiems tikrai nėra.

Verdiktas

„Beždžionių planetos aušra“ – tai neabejotinai pranašesnis už savo pirmtaką tęsinys, kuriame istorija apie primatų surengtą sukilimą įgavo pagreitį link didingos ir efektingai žavios revoliucijos. Joje epinis mūšis tarp žmonių ir beždžionių nepaliks abejingo nė vieno kokybiškai įgyvendintų fantastinių filmų gerbėjo.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 9/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 9/10

Bendras vertinimas: 9/10

Kaip prisijaukinti slibiną 2 / How to Train Your Dragon 2


Premjera: Birželio 5, 2014How to Train Your Dragon 2
Premjera Lietuvoje: Liepos 4, 2014
Kino platintojas: Theatrical Film Distribution, UAB
Indeksas: A
Trukmė: 102 min.
Žanras: Animacinis, nuotykių
Šalis: JAV
Režisavo: Dean DeBlois
Vaidina: Jay Baruchel, Cate Blanchett, Gerard Butler, Craig Ferguson, America Ferrera

IMDB – 8.5/10
RottenTomatoes – 92/100
Metacritic – 77/100

Filmo biudžetas – 145 000 000 $

Filmo pajamos – 268 333 888 $

Siužetas

Praėjo jau penkeri metai nuo tos dienos, kai jaunasis vikingas Žagsulys ir slibinas Bedantis įtikino aršią vikingų tautą, kad slibinai gali būti puikūs vikingų bendražygiai ir pagalbininkai. Kadaise medžiotus slibinus jie pagaliau įsileido į savo kasdienybę ir, įkvėpti Žagsulio pavyzdžio, pradėjo rengti slibinų lenktynes.

Buvaukine.lt sako:

„Slibinų motina“

„Lilos ir Stičo“ nuotykių kūrėjas, režisierius ir scenaristas Deanas DeBloisas, 2010 metais pristatęs dviem Oskarams nominuotą įspūdingą reginį visai šeimai „Kaip prisijaukinti slibiną“ po ketverių metų pertraukos sugrįžta su šios įsimintinos istorijos tęsiniu. Dabar jis pristato žymiai brandesnį ir labiau žavesnį pasakojimą, paremtą žymiosios britų rašytojos Cressidos Cowel trilogijos apie slibinus motyvais.

JAV kino meno ir mokslo akademijos nominuotas režisierius kviečia vėl atsidurti paslaptinguose vikingų ir slibinų laikuose, kai už laisvę ir valdžią teko kovoti kirviais ir kalavijais ir kai draugystė ir ištikimybė buvo vertingesnė už didžiausius pasaulio turtus.

Apie ką mes čia…

Praėjus penkeriems metams nuo tada, kai berniukas Žagsulys ir jo ištikimas draugas Bedantis sutaikė vikingus ir slibinus, į kaimą atėjo ilgai laukta ramybė. Visi gyvena harmonijoje ir santarvėje. Iki tos dienos, kai iš niekur atsiranda naujas priešas. Tai iki šiol nematyto blogio įsikūnijimas, drakonų užkalbėtojas Dragas. Piktadarys nori sieti chaosą ir paniką, užkariauti pasaulį ir prisijaukinti visus gyvus slibinus. Žagsulys su draugais stoja į nelygia kovą, kurioje jie neturi jokių šansų nugalėti…

Kūrinio vidus

Po puikios, o tiksliau – nuostabios ir kartu genialios pirmosios dalies pasirodymo praėjo nemažai laiko, todėl buvo galima pasigesti pamėgtų, 2010 metais pasirodžiusios filmo personažų, kurie kiekvieną kartą žiūrint juostą suteikia neapsakomą džiaugsmą. Tai vienas iš nedaugelio studijos „DreamWorks“ darbų, kuris savo kokybe ir turiniu prilygsta patiems „Pixarams“, todėl nenuostabu, kodėl tiek daug vilčių buvo sutelkiama į tęsinį. Iš karto galima teigti – filmas nenusileidžia savo pirmtakui, o kartais net lenkia jį savo preciziškumu ir pagrindine mintimi, kurią scenaristai sugebėjo išvystyti be jokių priekaištų.

Siužetinės linijos varikliu tampa ne tik draugystė, kaip ir pirmame filme, tačiau ir šeimos vertybės, kurios visos filmo metu buvo nagrinėjamos labai kruopščiai. Visų pirma – tai filmas apie vaikus ir jų santykius su tėvais. Atsižvelgus į pačią tematiką, matome apleistų vaikų paveikslą. Dramatiškas siužetinės linijos įvykių posūkis priveda pagrindinį veikėją prie dilemos – atleisti ar ne savo motinai už tai, kad toji paliko jį. Pasižiūrėjus iš gyvenimiškos pusės dažnai taip būna, kai motinos palieka savo vaikus, o kai tie jau tampa savarankiški, jos vėl pasirodo horizonte ir bando susigrąžinti prarastus metus. Ši filmuko situacija labai priminė kultinę ir penkiais Oskarais apdovanotą 1979 metų dramą „Krameris prieš Kramerį“, kurioje panašiu būdu buvo pasielgta su vaiku. Blogio bei gėrio susidūrimas juostoje taip pat nepamirštamas. Tokios blogio ir gėrio tematikos paveikslas čia išskirtinis. Viso filmo metu bandoma parodyti ką reiškia tikra draugystė ir atsidavimas vienas kitam ir ką reiškia savanaudiški kėslai, kurie dažniausiai sugeba suardyti nuostabius žmonių santykius. Šiuo atveju kalbama apie Bedantį ir Žagsulį, kurie perėję pragarą tapo tikrais ir neišskiriamais bičiuliais. Rimtumo juostoje tikrai netrūksta, todėl akivaizdu, jog juostos kūrėjų vienas iš pagrindinių tikslų buvo propaguoti gėrį.

Filmukas kupinas puikių dialogų, kuriuose netrūksta šmaikščių replikų, bet, kas svarbiausia, viskas išlaikoma padorumo ribose. Iš karto galima teigti, jog kūrėjai nebando privilioti į kino ekranus žmonių vien nekokybiškais ir nuvalkiotais būdais, kaip paskutiniais metais daro beveik visos Holivudo studijos. Juostoje pilna juokingų situacijų ir nutrūktgalviškų nuotykių, kurie neleidžia pasijusti nepatogiai ir nuobodžiauti filmo rodymo laiką. Filmas labai gyvas, todėl kiekviena scena priverčia pasijusti kaip kokiame atrakcione, kuriame už kiekvieno kampo slepiasi staigmenos. Taip pat ir su filmuko veikėjais, kurie nepasikeitė. Tiek Bedantis, tiek Žagsulys teikia tiek pat daug gerų emocijų kaip ir pirmame filme, o atsiradę nauji herojai puikiai papildė juostos foną. Nauji slibinai ir naujas priešas irgi patraukliai susižiūri, o kai kuriuose vietose net galima išsigąsti, nes tokio tamsaus personažo nebuvo galima tikėtis vaikams skirtame filme.

Juostą neabejotinai turi pasižiūrėti kiekvienas pasakų mylėtojas, nes tai šiltas ir labai jautrus pasakojimas apie berniuką, kuriam gyvenime pasisiekė surasti tikrą ir labai ištikimą draugą. Magiškas „Kaip prisijaukinti slibiną 2“ pasaulis žymiai padidėjo, todėl ir čia galima bus susipažinti su visiškai naujomis ir labai patraukliomis akims vietovėmis ir atrasti ramybę peržiūros metu. Tokių pamokančių juostų pastaraisiais metais galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Belieka tikėtis, kad kūrėjams pavyks padengti filmo kūrimo išlaidais ir 2016 metais sulauksime trečios ir paskutinės dalies apie slibinų ir vikingų laikus.

Techninė juostos pusė

Atmetus puikų turinį ir pasižiūrėjus į vizualią juostos pusę susidaro jausmas, kad juostos kūrėjai lenkią laiką. Animacijos kokybė verta aukščiausių pagyrų. Kiekviena detalė nepriekaištingai nupiešta. Kiekvienas slibinas pavaizduotas skirtingai, o kalbant apie aplinką – ji kerinti. Iš tiesų, tai labai kerintis reginys akimis, o kai dar filmą apgaubia trimatės erdvės efektas, tai iš vis pasijaučia visa magiška šio kino galia. Puikūs 3D efektai leidžia priartinti prie savęs visą veiksmą, o svarbiausia, jog galima pasijusti lyg būnant visų įvykių epicentre ir skraidant kartu su slibinais.

Operatoriaus kameros darbas irgi pateikiamas efektingai, todėl kartu su trimate erdve užsidėjus akinius galima atsidurti ne tik įvykių centre, bet iš pirmojo asmens vaizdo pasijusti slibinų kailyje ir patirti neišdildomą malonumą skrajojant padebesiais.

Muzika filmui irgi priduoda atskiro ir itin stipraus konteksto turinčio žavesio, todėl šis nuotykis tampa ne ką prastesniu išbandymu, nei kuris nors kitas žanro filmas, sukurtas studijoje „Pixar“. Kompozicijos parinktos labai atsakingai, todėl galima pajausti stiprėjančia dramą ir epiškumą su kiekviena žymiai efektingesne scena.

Ši vaizdinga istorija pasižymi labai kruopščiu nuoseklumu ir puikiai išdėstytomis scenomis, todėl montažas šiame filme vertas apdovanojimo. Taip pat ir garso montažas gerai sustiprina efektingiausias juostos scenas, kuriose susiduria slibinų armijos. Bendrai, techninė pusė šiame animaciniame filme verta visų pagyrų.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pasirinkimas žiūrėti šį filmą originalo kalba bus didžiausias laimėjimas, nes, atvirai kalbant, lietuviškas dubliažas pernelyg sausas ir visiškai neišvaizdžiai perteikia herojų emocijas. Mūsų aktoriai nesugebėjo perprasti veikėjų, todėl gavosi labai nejuokingas variantas.

Originaliame variante galime išgirsti gerai padirbėjusius ir savo balsą paskolinusius aktorius Jay Baruchelį, Gerardą Butlerį, Jonah Hillą, Cate Blanchett, Kristen Wiig, Kitą Haringtoną ir Djimoną Hounsou. Kiekvienas iš jų pridavė savo veikėjui charizmos, o to, deja, negalima pasakyti apie lietuvių darbą.

Verdiktas

„Kaip prisijaukinti slibiną 2“ – tai puikus 2010 metais pasirodžiusios filmo tęsinys, o taip pat ir nuostabi Cressidos Cowel knygos ekranizacija, kurioje galime pamatyti žymiai daugiau juokingų situacijų ir išgirsti dar daugiau šmaikštesnių replikų, vėl susitikti su senais ir susipažinti su naujais herojais bei savo kailiu patirti nepamirštamą nuotykį magiškose slibinų ir vikingų žemėse.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 9/10

Techninė juostos pusė – 10/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 9/10

Bendras vertinimas: 9/10

Follow

Get every new post delivered to your Inbox.

Join 35 other followers

%d bloggers like this: